20 įrašas.Meilės fanatikė

- Kas atsitiko? - išskiemenavau žodžius. Jie abu stovėjo kaip nebyliai.

- Jūs kurti?! Kas atsitiko?! - nesugebėjau nuslėpti savo artėjančios isterijos. Jutau, kad kažkas nutiko. Kažkas blogo. Labai blogo.

- Vi, - galiausiai tarė tėtis, - Erikas...

- Kas? Kažkas jam atsitiko?! Kur Erikas?! Kas jam?! Ko jūs tylit?! - panikavau.

- Mieloji, ramiau, - ramino mama.

- Maldauju pasakykit! - pribėgau prie tėčio. Jis kupino liūdesio akimis pagaliau atsakė:

- Erikas ligoninėje, jis gan sunkios būklės, - kuo švelniau stengėsi dėstyti, - sužinojome tai iš Dano su Irina, ( Eriko tėvų; tėtis nesenai pradėjo bendradarbiauti su jais darbe) jie manė, kad tu tai turėtum žinoti...

- O, Dieve! Kas jam?! - šaukiau.

- Mes tiksliai nežinome, mums niekas nieko konkretaus nepasakė, tik žinome, kad jį užpuolė kažkokia grupuotė... - tai išgirdusi iš tėčio lūpų jau skuodžiau prie dūrų.

- Viktorija! Mes dar turime apie kai ką pasikalbėti! - šaukė mama, lyg ji būtų mane sustabdžiusi.

- Tegu, - tepasakė tėtis.

Užsimaukšlinau ilgus iki kelių batus ir užsimečiau švarkelį. Strenkiau duris, net nežinau ar jos užsidarė. Isteriškai surenku Tomo numerį, po kelių laukimo signalų pasigirsta pažįstamas balsas:

- Įdėmiai...

- Tomai? Kurioj ligoninėj guli Erikas?!

- Vi? Aaa.. aš nežinau.. - išsisukinėjo.

- Tomai, nedrįsk meluoti! Tu juk geriausias jo draugas! Maldauju dėl senų laikų, duok tą sušiktos ligoninės adresą!

- Ok, Vi, pasakysiu taip, jis nenori, kad tu žinotum kur jis yra paguldytas...

- O man dzin ko jis nori, ar ko nenori! - pertraukiau.

- Leisk man pabaigt... bet aš manau, kad tu bet kokiu atveju tai sužinosi, taigi aš tiesiog tau palengvinsiu užduotį, bet tik su viena sąlyga...

- Sutinku su visom sąlygom tik greičiau! - nekantravau.

- Ok, jei Erikas klaus iš kur sužinojai, sukurk ką nors, juk tu moki, - jis nusijuokė, - žodžiu neminėk manęs ir mes atsiskaitę.

- Gerai.

- Kauno gatvė 7, jis guli 273 palatoj, - vos išgirdęs mano atsakymą išbėrė.

- Vi? - Tomas dar suspėjo ištarti, nes jau ruošiausi padėti ragelį.

- Ką?

- Nesijaudink, jis pasveiks, - padrąsinamai tarė ir padėjo ragelį. Aš paskubomis surinkau taxi numerį. Užsakymas priimtas. Paskubomis pėdinau savo gatve, lyg tai paskubintų mano susitikimą su Eriku. Bet vietoje stovėti taip pat negalėjau. Staiga pamatau akinamai šviečiančias automobilio šviesas, kurios greitai artėjo. Laimė tai buvo mano iškviestas taxi. Įlipusi į jo vidų, net nepasisveikinau su vairuotoju, tik paskubomis pasakiau ligoninės adresą.

- Ar žinot kiek valandų dabar panele? - sulinkęs prie vairo paklausė senukas.

- Ar yra skirtumas? - atsakiau klausimu.

- Jei neklystu jūs važiuojate į ligoninę... - toliau sau kalbėjo taxi vairuotojas.

- Neklystat.

- Ir jūs manot, kad tokiu laiku jus ten kažkas priims? - jis nusijuokė ir ranka parodė į laikrodį, kuris jau rodė gerokai po dvyliktos.

- Ar panašu, kad man tai svarbu? - nesusilaikiau ir nemandagiai atsakiau. O senukas tik šyptelėjo.

- Ar galit paskubėt? - negalėjau niekaip nustygti vietoje.

- Mes jau čia pat.

Ir nemelavo, už mažiau nei minutės jau buvome vietoje. Padėjau ant sėdynės paskutinius penkiasdešimt litų ir sprukau pastato link. Išgirdau kaip nurūksta automobilis. Mano nuostabai pagrindinės durys buvo neužrakintos. Įslinkau į vidų, buvo mirtinai tylu. Jau galvojau, kad prasmuksiu ir užlipsiu laiptais, bet išgirdau skubius žingsnius.

- Stok! Kur keliauji? - iš juodų šešėlių pasirodė apkūni, baltai apsirengusi jauna moteris.

- Aš turiu aplankyti draugą. - nujaučiau, kad mane tuoj išvarys pro ten kur įėjau.

- Aplankyti? - nusijuokė, - lankymo valandos prasidės rytoj dieną, nors galima sakyt ir šiandien... - ji pažiūrėjo į savo laikrodį ant rankos.

- Labai prašau, tai labai svarbu! - jutau kaip artėja ašarų pakalnė.

- Na jei jau taip nori gali pasilikti laukiamajame iki ryto, nes matau, jog niekur nesiruoši iš čia eiti... - ji pakraipė galvą.

Palinksėjau ir nuėjau iki laukiamojo. Atsisėdau ant sofos ir laukiau. Buvo taip sunku lindėti čia ir nieko nežinoti kas jam nutiko... Sėdėti ir stumti minutę po minutės. Raminau save, jog viskas bus gerai. Jis pasveiks. Iš dalies tai buvo geriausia vieta, juk buvau bent jau viename pastate su Eriku. Jis nebuvo jau taip toli. Giliai įkvėpiau. Išgirdau didelius žingsnius.

- Bū! - sušuko Tomas, o aš krūptelėjau, - tu baigšti, - pridūrė ir atsisėdo šalia.

- Nemanai, kad reikėtų laikytis tylos? - papriekaištavau.

- Pažadu apie tai pagalvoti, - linksmai tarė.

- Ko tu toks linksmas? Kodėl iškart neatvažiavai? - kamantinėjau.

- Turėjau padaryti šiokius tokius reikalus... - jis keistai susiraukė, - o Erikas susitvarkys, dar ne tiek jam iškentėt reikėjo...

Besišnekučiuojant su Tomu laikas ėjo greičiau. Klausinėjau kas jam nutiko, bet Tomas gynėsi, jog nieko nežino. Vos tik man pradėjus isterikuoti, jis mane nuramindavo. Prisiminėm senus laikus. Už lango jau švito.
Ligoninėje padaugėjo žmonių. Prie mūsų priėjusi seselė leido laukti prie palatos, kol bus galima aplankyti pacientus. Tomas iškart žinojo kur eiti.
Prie 273 palatos stoviniavo matyta blondinė. Tomas jau norėjo sprukti, bet ji kaip mat pribėgo prie jo.

- Tomai, kaip gerai, kad tu čia, manęs neįleidžia! - pradėjo skųstis.

- Gal dėl to, kad dar neprasidėjo lankymo valandos? - jis pasišaipė iš jos. Aiškiai matėsi, kad ji Tomą nervina.

- Kas ji? - pažiūrėjo į mane. Tomas kiek sutriko, mačiau kaip jis nori kuo greičiau iš čia dingti.

- Tai ji ar ne? Tai ji! - negavus atsakymo pradėjo klykaut. Aš kiek susinepatoginusi sprendžiau iš kur ji galėtų mane pažinoti.

- Sandra! Maldauju necypauk, - Tomas susiėmė už galvos taip lyg jį kamuotų pagirios. Sandra? Bandžiau prisiminti, bet man šis vardas nieko nereiškė.

- Tai ji! Tai dėl jos jis taip elgiasi?! - nesiliovė blondinė.

- Apie ką ji čia kalba? - nesupratau.

- Apie nieką, Vi, - gynėsi Tomas.

Iš palatos išėjusi seselė nužiūri mus visus tris.

- Gerai, leidžiu užeiti tik vienam, pacientas sunkios būklės, tad prašyčiau ilgai neužsibūti, - vos tik ji ištarė šiuos žodžius greitai įsmukau į palatą. Žinojau, kad Sandra norės čia papulti ne ką mažiau už mane.
Dar spėjau pamatyti, kaip jos veidas pažaliuoja išvydus mane uždarančią palatos duris. Atsidūstu ir greitutėliai nupėdinu iki lovos, kurioje guli Erikas. Pamačius jį užplūsta toks keistas palengvėjimo jausmas, kad nebesusilaikau ir pradedu žliumbti kaip maža mergaitė. Jis atrodo nesitikėjęs manęs čia pamatyti. Atsisėdu prie jo lovos.

- Erikai, ačiū Dievui, tau viskas gerai, daugiau niekada manęs taip negąsdink, maniau, kad mirsiu kai išgirdau, kad tu ligoninėje, myliu tave, kvailiuk, - su šiais ištartais žodžiais riedėjo ir džiaugsmo ašaros.
Jis žiūrėjo į mane keistu buku žvilgsniu, po to galiausiai tarė:

- Dink iš čia, - aš apakusi spoksojau jam į jo tobulas rudas akis.

- Ką pasakei? - žiūrėjau išsižiojusi į jį kaip žuvis.

- Eik iš čia, nenoriu tavęs matyt, - jis kietai tarė. Mačiau iš jo akių, kad jis kalba rimtai, jutau kaip širdis atsirado kažkur kulnuose, protą raginau ją grąžinti į normalią vietą, bet ji neklausė.
Nestabdomos ašaros riedejo mano skruostais. Žiūrėjau į jį kaip kvailė. Prisipažinau, kad jį myliu, laukiau visą naktį, kol jis atsibus... o jis mane išvaro? Dėl ko?! Dėl tos mergšės laukiamajame?
Dėl tos peroksidines panos? Stengiausi išlikti tvirta, bet tai buvo neįmanoma, kai gavau tokius jo žodžius adresuotus man. Pakilau nuo jo lovos. Virpančiomis rankomis pasitaisiau plaukus ir ramiai nustatytu balsu tariau:

- Pats priimei sprendimą, nori, kad dingčiau - gerai, bet niekada, girdi?! Niekada gyvenime manęs daugiau neieškok, neskambink, nelauk prie namų... dink iš mano gyvenimo! Kaip norėčiau, kad niekada nebūtum pasirodęs mano gyvenime. Išvis, kad tavęs nė nebūtų buvę, - mačiau kaip mano žodžiai atsitrenkia į jo kruopščiai kurtą kietuolio kaukę.

- Nedaug trūko, - jis stengėsi parodyti, lyg jam tai nerūpėtų.

- Taigi, - be jokio susirūpinimo tariau ir jau ėjau durų link.

- Vi?! - jis mažumėlę šūktelėjo.

- Nesijaudink, aš jau einu, - pažeminamai nužvelgiau jį, - žinoma, pakviesiu Sandrą, - pasakius tai trenkiau palatos durimis. Prie manęs prišoko mažė peroksido padauginusiais plaukais:

- Įleisk mane! Turbūt jau įsitikinai, kad jam manęs reikia, o ne tavęs, - pasimaivė, lyg maža mergaitė ką tik gavusi naują žaislą. Tramdžiau savo pyktį ir besiveržiančią jėgą, kuria norėjau ją priploti prie žemės. Nutariau net neeikvoti savo balso stygų šiai būtybei. Bet ji vėl pradėjo cypauti:

- Juk savaime aišku, kodėl jis mane pasirinko, juk aš žymiai geresnė... - toliau leido savo šlykštų balselį, kuris, kad ir kaip bebūtų gaila vistiek pasiekė mano ausų būgnelius. Nežinau, kas mane vedė už liežuvio, bet nebeiškenčiau ir tariau:

- Geresnė? - nužvelgiau ją nuo kojų iki galvos ir nusijuokiau, ji jau tarėsi kažką sakyti, bet mano rankos automatiškai ją prispaudė prie sienos. Buvo taip lengva ją laikyti, jutau jos menką jėgą besipriešinant, mačiau jos persigandusias akis, kreivai nusišypsojau ir priartėjus prie jos, tyliai, bet užtikrintai tariau:

- Žinai, kuo aš geresnė? Jis mane bent mylėjo... ir atmink tai, jog kiekvieną kartą, kai jis tave bučiuos, Erikas galvos tik apie mane, - stengiausi ją ir save įtikinti šiais žodžiais, nes jau nebežinojau ar tai tiesa. Jis mane mylėjo... Būties laikas mane paveikė daug stipriau ir apsimetinėti buvo daug sunkiau nei tikėjausi. Artėjant skausmo bangai, paleidau ją, ji vėl pradėjo cypsėti ir šokinėti prieš mane, nebeturėjau noro su ja aiškintis.

Išėjau į bespalvį pasaulį. Buku  žvilgsniu nužvelgiau savo gyvenimą, tokį panašų į praeitį .