- Kur Erikas?! - piktai šūktelėjau jai į veidą.
- Namie, - plonu balseliu atsakė. Net nelaukiau pakvietimo į vidų, greičiausiai jo ir nebūtų buvę, tačiau vistiek įsiveržiau į vidų. Namuose kvepėjo tos šliundros kvepalais ir alkoholiu. Greitu judesiu nubėgau iki svetainės. Čia visur mėtėsi patalai, pagalvės ir drabužiai. Pradėjau net drebėti iš pykčio. Trumpam susitvardžiusi nulėkiau iki Eriko kambario, jis buvo užrakintas. Beldžiau kokius dešimt kartų, kol už durų išgirdau tik:
" Sandra, juk sakiau, kad paliktum mane ramybėje! "
- Sandra?! - sustaugiau, - Asile, tuoj pat atidaryk duris!
Už sekundės su dideliu vėjo gūsiu atsidarė durys. Prieš mane, tik su džinsais ir visas susivėlęs, stovėjo Erikas. Ne mažiau nustebęs ir supykęs nei aš.
- Vika? - jis netikėjo savo akimis.
- Taip, deja ne Sandra ar ne? - sarkastiškai atsakiau.
- Bet.., - jam aiškiai trūko žodžių, - ką tu čia veiki?
- Tik tiek gali pasakyt? ''Ką aš čia veikiu?" - pacitavau jo žodžius. Mano pyktis vėl sukilo, prie šonų buvau prispaudus sugniaužtus kumščius, gerklėje jutau šlykštų gumulą. Jutau kaip akyse pradėjo kauptis ašaros.
Nieko negalėjau su savim padaryti, puoliau prie jo ir visa savo jėga pradėjau daužyti jam į veidą. Prisiekiu, tą minutę norėjau jį užmušti.
- Kaip tu galėjai?! Tu prižadėjai! Tai štai ko verti visi tavo pažadai! - rėkiau jam į veidą, o jis savo stipriomis rankomis suėmė manąsias ir prispaudė jas prie savo krūtinės.
- Vi! Gal gali nusiramint!
- Aš rami! - jis vis dar laikė mano rankas.
- Ko tu čia isterikuoji?! Gi nieko čia nebuvo!
- Melagis! - suklykiau ir pasitaikius progai išnėriau vieną ranką iš jo gniaužtų. Nieko negirdėjau ką jis sakė, nieko nejaučiau... Visiškai atsiblokavau nuo skleidžiamų garsų. Dabar tik norėjau jį primušti. Manyje buvo visko per daug. Mano pyktis, skausmas ir pasišlykštėjimas juo ir savimi jau nebetilpo manyje. Nekenčiau savęs už tai, kad buvau tokia naivi ir kvaila.
- Vi, paklausyk manęs! - vis dar laikydamas mane nusitempė į savo kambarį. Bandžiau priešintis, bet veltui, jau stovėjom jo kambaryje. Jis viena ranka užrakino duris ir toliau laikė mane. Turbūt žinojo ko iš manęs galima laukti.
- Nekenčiu tavęs, nekenčiu, - spjoviau jam žodžius, - norėčiau, kad pagaliau dingtum iš mano gyvenimo!
Laisva ir nevaržoma ranka staigiu judesiu savo nagais perrėžiau jam skruostą. Pasirodė dvi ryškios nagų žymės. Jis sukandęs dantis čiupo mano ranką ir lengvu judesiu perbraukė mano plaštaką per savo skruostikaulį. Pakėliau galvą į jį. Jo veide atsispindėjo du prieštaringi jausmai: pyktis ir kartu švelnumas. Jau galėjau vėl paskęsti jo glėbyje, bet susitvardžiau ir neleidau sau dar labiau menkinti savęs. Akimirksniu manyje vėl užsidegė pyktis ir neapykanta.
- Neliesk manęs! - su ištartais žodžiais nusipurčiau jo ranką.
- Vi, aš tau galiu prisiekti kuo nori, jog tarp mūsų Sandra nieko rimto nebuvo...
- Nieko rimto nebuvo, - pamėgdžiojau jo balsą.
- Vi, aš nesuprantu tavęs, ko tu širsti? - jis rimtai paklausė, jau paleisdamas mane.
- Kodėl širstu?! - perklausiau ir atsitraukiau nuo jo keliais žingsniais toliau.
- Argi ne to norėjai? - jis pažvelgė į mane su kreiva šypsena veide.
- Ką?! - susiraukiau iš pykčio, - ką tu čia nusišneki?
- Argi nebeprisimeni, kai mane palikai su Sandra ir liepei ją parvežti namo? - jis tai sakydamas net sukikeno.
- Sakiau namo!
- Naa, namai turi labai plačią reikšmę, tavo namai, mano namai...
- Dūsk! - negalėjau pakęsti, kai jis būna nerimtas, o tuo tarpu aš spirgu iš pykčio.
- Ateik čia ir uždusink! - jis išsiviepė. Nieko negalėjau sau padaryti, kojos pačios atsidūrė prie jo, o mano rankos apsivijo jo kaklą pasiruošusios jį pasmaugti. Nykščiais įsirėmiau į jo gerklę. Erikas kuo ramiausiai, visai nekreipdamas į mano pyktį, nukreiptą prieš jį, paėmė mano rankas ir nuleido jas prie mano šonų. Vis dar laikydamas mano rankas jis priartėjo dar arčiau manęs, tarp mūsų palikdamas kokius penkis centimetrus. Į mane padvelkė karštas Eriko kvėpavimas. Mano kūnu nutekėjo liepsna. Jutau kaip rimsta mano kvėpavimas, o jo tuo tarpu dažnėja. Jis buvo taip arti manęs, jog galėjau justi nuo jo kvėpavimo besikilnojančią krūtinę. Galėjau panirti į jo pasakiškas šokoladines akis, kurios dabar mane hipnotizavo, kaip visuomet. Troškau jį paliesti, pabučiuoti jo putlias lūpas, panerti savo pirštus į jo plaukus... Ne! Negaliu. Jis tik to ir laukia. Jis vėl žaidžia su manimi... Na, bet šio žaidimo taisykles galima šiek tiek pakeisti...
Seksualiai prisiglaudžiau prie jo ir smiliumi perbraukiau per jo apatinę lūpą. Erikas staigiu judesiu prirėmė mane prie sienos ir pradėjo bučiuoti kaklą. Aistringais bučiniais jis kilo link mano lūpų. Stabtelėjo, kad sutiktų mano žvilgsnį ir tada saldžiai įsisiurbė į mano lūpas. Mano kūnu nuvilnijo karščio banga. Taip norėjau tam atsiduoti, bet noras jam atkeršyti nugalėjo... Truputėlį atitrūkusi nuo bučinio stipriai įkandau jam į virpančią apatinę lūpą. Mačiau kaip iš jos ima veržtis kraujas. Ištrūkusi iš jo glėbio puoliau prie durų. O Erikas taip ir liko stovėti prie sienos nykščiu valydamasis tekantį kraują. Jis jau ruošėsi pasakyti kažką įžeidžiančio, mačiau iš jo išraiškos, bet aš prabilau pirma:
- Čia šiaip, priminimas, kad kitą kartą sugalvotum geresnį melą, - spjoviau žodžius ir atsirakinusi duris sprukau kiemo link. Mano nuostabai kieme nebelijo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą