Nežinau kiek laiko praėjo, kol bent kiek nusiraminau. Buvau vis dar jį apsikabinusi, niekaip negalėjau atplėšti rankų nuo jo. Erikas raminamai glostė mano nugarą. Jutau, jog jo marškiniai visiškai šlapi, gal nuo mano varvančių plaukų, o gal nuo ašarų. Jaučiau, jog mūsų apsikabinimo laikas suskaičiuotas. Troškau, kad galų gale jis mane paleistų, bet dar stipriau troškau, kad laikytų mane kuo ilgiau. Manyje ir vėl plėšėsi dvi manęs pusės. Staiga pagalvojau “kas dabar?”. Juk jis sugriovė mano sieną buvusią tarp jo ir manęs, mano pačios sukurtą, šitiek laiko prabuvusią. Nežinau kaip dabar reikės su juo bendrauti, visuomet laikiausi kuo toliau nuo jo, bet po šiandienos įvykių, nebegalėsiu taip šaltai elgtis su juo. O gal apsimesiu, kad tai tiesiog buvo silpnumo akimirka ir dėl jos kaltas tik Niko poelgis. Bet tai pats tikriausias melas. Nenorėjau vėl jo įsileisti į savo širdį. Patekau į stipriausius spąstus iš kurių nė nenorėjau ištrūkti - jo glėbį. Ir tada pajutau kaip jo rankos per greitai mane paleidžia. Ištrukęs iš mano glėbio jis žiūrėjo į mane. Jutau tai net nusukusi galvą į šoną. Jo žvilgsnis mane degino ir reikalavo atsisukti. Galiausiai labai lėtai atsisukau į jį. Jis žiūrėjo man tiesiai į akis, o manosios spigino į jį. Jo tamsūs plaukai su medaus atspalvio gijomis buvo netvarkingai suvelti, veido bruožai griežtoki, lūpos putlios ir vos besišypsančios, o jo akys buvo didelės ir rudos su auksiniais žiburiukais. Prisiminiau kaip panerdavau į jų gelmes ir pati nepastebėjusi jose nuskęsdavau. Kaip ir dabar, žiūrėdama į jas jaučiau kaip tirpstu. Erikas pasinaudodamas savo galiomis pasilenkė arčiau mano veido ir suėmė jį savo šiltomis rankomis. Negaliu patikėti kaip jis drįsta… Jis dar sekundę užsiiminėjo mano akių hipnotizavimu ir tada mane pabučiavo. Niekaip negalėjau atsiplėšti. Jo lūpos saldžiai judėjo kartu su manosiomis. Mano rankos suglebo ant jo krūtinės, o kūnas mėgavosi jos teikiama šiluma. Pilve pradėjo skraidyti tūkstantis drugelių. Mūsų artumas sugriovė visus barjerus ir atrakino visus užraktus - myliu jį. Myliu Eriką. Šis jausmas prasiveržė pro mano visas galūnes, bet jam to dar negalėjau prisipažinti, negalėjau jam taip greitai atleisti. Todėl rankomis nustūmiau jo kūną, kuris buvo palinkęs į mane. Jis iškarto atsitraukė nuo manęs ir sumurmėjo:
- Atsiprašau.
Nesumąsčiau ką galėčiau į tai atsakyti. Galbūt, kad tai buvo nepakartojama? O gal, kad norėčiau tai pakartoti kokį tūkstantį kartų? Stengiausi nuvyti savo artėjančią šypseną, jis dar turės dėl manęs pakovoti. Dar nespėjau jam kaip reikiant atkeršyti. Norėjau, kad jis taip pat pajustų tą patį skausmą, kurį jis man sukėlė. Norėjau lygybės. Todėl nutariau pakeisti temą:
- Parvežk mane namo, - sausai tariau.
- Aš tikrai labai atsiprašau Vika, nederėjo man… - Jis neužbaigė sakinio, nes ranka parodžiau stop ženklą.
- Tikrai nederėjo, - kietai tariau.
- Bet tau patiko. - Jis nė kiek neabejodamas tarė.
- Iš ko sprendi? - šaltai tariau.
- Nes ir tu mane bučiavai…
- Erikai, prašau nepradėkim tokių temų, jei tau vaidenasi tai ne mano problema, - šiurkščiu tonu pasišaipiau.
- Tuomet ką reiškia tas apsikabinimas pradžioje? - jis paklausė.
- Na buvau sukrėsta… to įvykio su Niku, - melavau, - tiesiog tai buvo silpnumo akimirka…
Jis kurį laiką tylėjo, o aš galvojau kokia esu suknista melagė. Galiausiai šiurkščiai prabilo:
- Aš jį užmušiu.
- Erikai, nepradėk…- Nespėjau pabaigti, nes jis mane pertraukė.
- Tu jį gini?! - jis sušuko.
- Erikai, aš jo neginu, tiesiog, - nutariau pakeisti temą,- tiesiog parvežk mane namo, spėju jau vėlu.
Jis nieko neatsakydamas nusliuogė į priekinę vairuotojo sėdynę ir paspaudė greičio pedalą. Turiu prisipažinti jis važiavo kaip pamišėlis, atrodė, kad skrandį palikau ten kur pradėjome važiuoti. Visą kelią važiavome tylomis, kol galiausiai atpažinau savo gatvę.
- Gal verčiau mane paleisk čia. - pasakiau, kai jo greitis nė kiek nelėtėjo.
- Kodėl? - Jis nesuprato mano pageidavimo.
- Nenoriu, kad tėvai pamatytų, jog tu mane parvežei…
Jis sučiaupęs lūpas palinksėjo ir sulėtino automobilį, kol galiausiai sustojo prie mano kaimynų namo. Giliai įkvėpiau ir jau beveik darydama dureles tariau:
- Gerai, iki…
- Vi, palauk, - jis paėmė mane už rankos.
- Paleisk mane! - sušukau ir atšlijau nuo jo, nesupratau savo tokios reakcijos.
- Atleisk, aš tiesiog noriu tavęs kai ko paklausti… - jis švelniai tarė.
- Klausk.
- Kodėl nenori man atleisti? - jis paklausė.
Suglumusi stebeilijausi į jį, kaip jis galėjo užduoti tokį taiklų klausimą, į kurį vargiai pati galėjau atsakyti. Kaip jis tai suprato ir kodėl to paklausė… Vis dar galvoje ieškojau atsakymo, kai staiga pasigirdo moteriškas šauksmas:
- Viktorija, tuoj pat drožk namo! - atpažinau mamos balsą. Vis dėlto ji atpažino Eriko automobilį.
- Turiu eiti, - greitai išlipau iš mašinos, jog Erikas nespėtų manęs užversti dar kokiais klausimais.
Jau geriau ėjau bartis su mama. Priėjus prie mamos pradėjau pokalbį, kuris greičiausiai virs barniu:
- Labas, - stengiausi ramiai kalbėti.
- Viktorija, ar pažysti valandas? Kur tu padėjai savo telefoną? Kur tu šitiek laiko basteisi? Ir ką čia veikia to automobilis? Jūs vėl kartu?! - ji mane užkrovė klausimais.
- Aš nesibastau, buvau pas Dafnę, padėjau jai susitvarkyti po gimtadienio, o telefoną turbūt palikau pas ją… - melavau, ištikrųjų net neįsivaizdavau kur jis galėtų būti.
- Tai galėjai bent pranešti, kad užtruksi, o dabar grįžti tada kai jau visi miega ir ką čia veikė jis? - mama griežtai paklausė. Ji žinojo nemažą dalį tiesos apie Eriką ir mane, kadaise buvau su ja labai atvira. Turbūt per daug.
- Jis buvo Dafnės gimtadienyje ir kadangi jis turėjo mašiną išvežinėjo gimtadienio dalyvius, o aš buvau paskutinė, - lyg tai kažką paaiškintų.
- Gerai, eik į savo kambarį. - Juk ji negalėjo man duoti namų arešto, ar galėjo?
Na kol gyvenau tėvų namuose turbūt galėjo, bet ačiū Dievui jiems tai nešovė į galvą. Nuėjau į savo kambarį ir griuvau į minkštą lovą. Šalia lovos buvęs laikrodis rodė pusę pirmos nakties. Pasigriebiau rankinę ir pradėjau ieškoti telefono, kai galiausiai mano laimei jį radau, taip pat radau begalę praleistų skambučių. Numečiau telefoną ir vėl griuvau i lovą. Pilve dar skraidė keletas drugelių, kurie priminė Eriką. Būtent apie jį galvodama užmigau su šypsena veide.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą