Martynas paguldė mane ant savo lovos, švelniai užguldamas savo kūnu ir tobulu kvapu. Mūsų įkaitusius kūnus skyrė tik keli drabužiai. Jis toks karštas: tobulas kūnas, plaukai, akys… Abu svaigstame nuo vienas kito. Mano ranka jo plaukuose, jo delnas slysta mano kaklu, vis po truputį leisdamasis link palaidinės… Jis atsega vieną sagą ir tada mano galvoje kažkas trekšteli. STOP! Pagaliau atsitokėjus suprantu ką daranti ir nustumiu Martyno kūną nuo savęs. Jis šiek tiek sutrikęs, bet su šypsena atsitraukia nuo manęs:
- Ar ką nors ne taip padariau? - jis mielai paklausė.
- Ne, tiesiog aš negaliu… atleisk, - gėdingai sumurmėjau nusisukdama nuo jo ir pakilau nuo lovos.
- Vi, - jis kreipėsi į mane priversdamas pažėti į jo reiklias žalias akis, - viskas gerai, suprantu, kad galbūt aš čia per greitai…
- Ne, ne tame esmė, viskas buvo nuostabu, - ką aš čia kalbu??! nuostabu?! - tik…
- Tik? - jis laukė paaiškinimo. Po neilgos pauzės nutariau iškloti tiesą:
- Aš nežinau ar mane kas nors sieja su Eriku ar jau nebe ir pirmiausia manau man reikėtų tai išsiaiškinti… - galiausiai pasakiau. Martynas Eriką pažinojo pakankamai gerai, kad suprastų apie ką aš…
- Tai visgi Erikas, - jis nusišypsojo. Aš tik šyptelėjau, o jis paplekšnodamas lovą ranka parodė, jog atsisėsčiau prie jo. Atsisėdau.
- Jūs vėl kartu? - lengvai paklausė.
- Nežinau.
- Kas tam trukdo? - jis maloniai paklausė, - Aišku, jei nenori neatsakyk, tai tavo asmeninis reikalas, tiesiog…
- Ne, viskas gerai, galbūt man išeis į naudą išsipasakot, - šyptelėjau ir toliau tęsiau, - tik nežinau nuo ko pradėt.
- Na, pavyzdžiui, kodėl išsiskyrėt?
- Ilga istorija, - nusišypsojau.
- O mes turim laiko, - jis nusijuokė.
- Na, kai pradėjom draugaut buvom dar labai jauni, bet labai įsimylėję. Abu vėjavaikiai, dar nežinantys ko nori iš gyvenimo… Iš pradžių viskas buvo idealu - jo dėmesys, romantika ir visa kita, bet vėliau viskas po truputį pradėjo atsibosti. Daugiausiai ką gaudavom vienas iš kito tai tik priekaištus, kiekvieną dieną pykdavomės dėl įvairiausių menkniekių, o galiausiai jį užtikau su kita… Jis atsiprašinėjo, sakė, kad myli ir niekada tas nepasikartos, o aš naivi mergaitė tikėjau juo. Bet pasikartojus jo išdavystėms nebeiškenčiau. Laukiau kol jis išaugs, bet taip ir nesulaukiau. Palikau jį. Jis buvo užvertęs mane tonomis SMS‘ų, gėlių ir atsiprašymų. Buvo taip sunku viską ignoruoti, nes vis dar mylėjau, bet nusprendžiau nebesižemint dėl meilės…
- Visai neilga istorija, - jis nusijuokė
- Nu aš labai glaustai pasakojau, kad tavęs neapsunkinti, - nusijuokiau.
- O dabar tu jį myli?
- Taip.
- Kiek labai?
- Manau pakankamai…
- Kad galėtum atleist..?
Į šį klausimą neatsakiau, nes nuoširdžiai dar nežinojau atsakymo. Jau darėsi vėlu, pamaniau, kad jau metas namo. Martynas mane išlydėjo.
- Taigi, jei kada tau reikės psichologo paslaugų ar dar ko nors, - tardamas paskutinius žodžius šelmiškai nusišypsojo.
- Kreipsiuosi į tave, - užbaigiau jo sakinį ir smiliumi švelniai bedžiau jam į krūtinę.
- Ačiū, - pasistiebiau ir pakštelėjau jam į lūpas. Akivaizdu, jam to nepakako:
- Pasilik, - jo putlios lūpos kvietė grįžti atgal.
- Kitą kartą, - nusišypsojau ir ėjau namų link. Kitą kartą? O, Dieve Vi, kas su tavim daros? Koks dar kitas kartas… Jau ir taip per daug sau leidai - mintys veržėsi per kraštus. Jis vedė mane iš proto, to nepaneigsi.
Mano namų languose dar degė šviesos. Lėtais žingsniais ėjau namo. Priėjus savo namų kiemą šiek tiek išsigandau - ant laiptų sėdėjo kažkoks nepažystamas žmogus. Arčiau priėjus išryškėjo žmogaus siluetas…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą