- Čia nieko nėra! - pagaliau Erikas sušuko; jo balsas skambėjo nepatenkintai.
Ką? Kaip tai nieko? Gal Pijus po kokiu rankšluoščiu palindo?! Šviesos greičiu atsiradau greta Eriko. Jei jis tik būtų mane stebėjęs, būtų pamatęs mano iš nuostabos iššokusias akis. Čia nieko nebuvo. Ant grindų gulėjo sudaužytas kvepalų buteliukas, o langas buvo praviras. Bet Pijaus niekur nebuvo matyti. Mintyse iškart šovė mintis: kaip jis tilpo pro tą langą?
- Vi, aš nedurnas, kas čia buvo? - vistiek kibo Erikas.
- Kaip matai nieko, palikau atidarytą langą ir tiek...
- Ir numetė kvepalų buteliuką? - jis pertraukė mane.
- Na taip, ką aš žinau, gi nebuvau čia, - gyniausi, - okey, Erikai, nepradėk, einam...
- Nereikia čia visko išvalyt?
- Paskui, - mostelėjau ranka ir nusijuokiau, nors juokas vis dar buvo kiek įsitempęs, Erikas patikėjo.
Paėmiau jį už rankos ir nusitempiau iki savo kambario. Jis visą laiką, kai lipom laiptais iki jo, trankė man per užpakalį. Atkeršijau jam įkandus į kaklą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jis pakėlė mane ir numetė ant lovos. Ne itin romantiška, bet buvo taip juokinga, kad negalėjau pykti. Mano juokas turbūt nuteikė jį kita linkme. Erikas atsidūrė virš manęs ir atsargiai savo lūpom prilietė manąsias. Po nemažų juoko priepolių aš gaudžiau orą ne tik nuo jų. Dusdama gaudžiau jo alsavimą, užmerkiau akis ir nieko daugiau nebegalvojau. Negalėjau atsiplėšti nuo jo - kaip visada. Išmečiau iš savo galvos visas neramias mintis ir atsidaviau šiai akimirkai. Erikas švelniai apkabino mane ir greitu judesiu užsimetė ant savęs. Jis prisitraukė mane dar arčiau prie savo krūtinės. Buvo taip gera jausti jį šalia, liesti jo tobulą kūną... Turėjau sau pripažinti, jog jo neįmanoma pamiršti, kad ir kaip norėčiau. Nematydama jo, negirdėdama jo balso galvoju apie jį kiekvieną minutę. Aš taip jo pasiilgstu. Ir turbūt nei vienas neatstos man jo. Mano Eriko.
Savo pirštais panirau į jo švelnius plaukus, prisitraukdama jo veidą vis arčiau ir arčiau savęs. Be perstojo bučiuodamas mane, Erikas glostė mano skruostą, šiek tiek drebančiom rankom lietė mano kaklą.
-Vi,- jis vis kartojo mano vardą tarp bučinių. Tai buvo toks tobulas jausmas. Būtent dabar jaučiau, jog mus sieja vienodas ryšys. Mes abu vienas kitą dievinom. Ir staiga, pačią tinkamiausią minutę, pradėjo skambėti jo telefonas. Šaunu. Jis iškart sustingo ir pradėjo graibytis savo kišenės ieškodamas mobiliojo. Neslėpiau savo pakelto antakio žvilgsnio ir vaikiškai apsimečiau esanti pikta.
- Nu? - nelabai mandagus pasisveikinimas mane pradžiugino, vadinasi ir jis neapsidžiaugė skambučiu visai netinkamu laiku. Vis dar gulėdama ant Eriko, savo smiliumi piešiau įvairiausias geometrines figūras ant jo krūtinės. Kažką išgirdęs jis susiraukė, o aš pakštelėjau į jo putliai suglaustas lūpas.
- Dabar negaliu, - tvirtai pasakė. Kažkas šiame pokalbyje man nepatiko. Erikas buvo kažkoks netoks, per daug šaltas ir piktas.
- Tomai, negaliu dabar, - jis pakartojo. Taigi jis kalbėjo su Tomu. Dabar visa tai man dar labiau nepatiko.Tomas geriausias Eriko draugas, nemanau, kad šiaip sau jis taip su juo kalbėtų.
- Kas toks? Supratau. Įdomu ką jis pasakys, būsiu už pusvalandžio, - ir Erikas padėjo ragelį. Mano išraiška turėjo jam parodyti, jog esu visiškai nepatenkinta. Kaip greitai pasikeičia jo nuomonė. Kažkoks kelmas jam svarbesnis už mane.
- Kas čia per reikalai? - bedžiau pirštu jam į krūtinę.
- Nieko, šiaip, - išsisukinėjo.
- Šiaip? - kreivai pažiūrėjau, - su kokiu čia bachūru žadat susitikt?
- Vi, tu per daug girdi, - jis nusijuokė. Juokas buvo apsimestinis, atpažinau - jis kažką slėpė.
- Kas tas "jis" ?
- Niekas, Vi, paskui papasakosiu, jau turiu važiuot, reikia dar iki namų grįžt...
Atsirėmiau į jo pečius ir pakilusi išlipau iš lovos. Tylėdama ir net nežvilgtelėdama į jį, išsikrapčiau iš rankinės cigaretes. Išsitraukus vieną iš pakelio ir užsidegusi nuėjau prie lango. Girdėjau kai Erikas pakyla iš lovos ir artėja prie manęs. Iš už nugaros pajutau jo šiltas, mane apglėbiančias rankas.
- Vi, nepyk, - jis pabučiavo man į paausį. Įtraukiau dūmą ir išpučiau jam į akis. Jis pačiupo iš manęs cigaretę ir kelis kartus įtraukęs grąžino ją man.
- Pyksti? - jis paklausė, vis dar mane apsikabinęs ir švelniai savo lūpomis glostydamas man kaklą.
- Ne.
- Labai pyksti? - jau linksmiau tarė.
- Taip.
- Aš sutvarkau reikalus ir grįžtu pas tave, - jis atsuko mane, kad stovėčiau priešais jį. Jo veide žaidė tobula šypsena, prieš kurią buvo neįmanoma atsispirti. Palinksėjau. O jis pačiupęs iš manęs cigaretę išmetė pro langą.
- Šiandien užteks, - nusijuokė ir pabučiavo mane. Bučinys buvo trumpas. Atsisveikinant man reikėjo kažko didesnio, tad abejomis rankomis prisitraukusi jį prie savęs pabučiavau kaip reikiant. Jis akimirksniu užsivedė mano nuotaika. Jei būtume turėję daugiau laiko, nežinia kaip visa tai būtų baigęsi. Jis stipriai apkabino mane, kad net oro pradėjo trūkti. Abu šypsojomės kaip kvailiai.
- Aš tuoj grįšiu. Myliu tave, - tai ištaręs jis mane paleido ir išėjo. O aš stovėjau kaip įbesta. Tie du paskutiniai jo ištarti žodžiai mane pritrenkė. Jaučiausi kaip nutrenkta srovės. Visiškai nesitikėjau jų išgirsti. Manyje buvo tiek daug jausmų, bet turėjau juos prislopinti. Nereikia taip jų sureikšminti. Tai tik šios akimirkos jausmas. Šiandien aš irgi jį myliu, bet negarantuoju dėl rytojaus. Žinau, tai keista, nenormalu ir panašiai, bet tokia jau aš, ir kažkodėl nemanau, kad jis kitoks.
Dabar turėjau įsiaiškinti ką nuo manęs slepia Erikas. Jei tai būtų nesvarbu, jis būtų ėmęs ir pasakęs, bet ne, jis išsisukinėjo, o aš žinau, kad tai kažkas negero, jei jis tai slepia. Nežinojau į ką daugiau kreiptis tuo klausimu, taigi surinkusi numerį laukiau atsako.
- Klausau? - atsiliepė kimus vyriškas balsas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą