- Aš to ir neprašau.
- O man kitaip atrodo.
- Aš juk nieko neprašau ko tu nenorėtum, - viliokliškai tariau.
- Vi, juk žinai, kad man patinki, bet tikrai nesileisiu, kad žaistum su manim taip kaip su Eriku.
- Kaip aš galėčiau? - apsimečiau kvailute, - aš Erikui keršiju ir tiek, - tęsiau.
- O aš prie ko? - jis pasuko galvą į mane.
- O tu man patinki, ir net labai - prikandau lupa, tikrai sakiau visišką tiesą.
Martynas nurijo seilę, mačiau kaip jį gundo prilipusi šlapia suknelė prie mano kūno. Jis viliojo mane ne ką mažiau... lyg koks naujas neišbandytas dalykas. Prisiminiau tą vakarą jo namuose, mane apėmė keistas jausmas. Norėjau tai pakartoti. Norėjau vėl pajusti jo lūpų skonį. Martynas greitai nusuko žvilgsnį kelio link. Nustatęs rimtą miną tarė:
- Jau vėlu, gal parvešiu tave namo...
- Vėlu? - nusijuokiau.
- Taip.
- Kas tau yra? - rimtai paklausiau.
- Nieko.
- Aš rimtai klausiu, tokio paties laukiu ir atsakymo.
O jis tylėjo. Nežinau ką aš tokio padariau, kad jis nenorėjo su manim kalbėtis... Man reikėjo to senesnio Martyno, kuris mane kaip reikiant prajuokina ir užveda. Bet dabar, šiame automobilyje, jo nebuvo. Martynas žiūrėjo tiesiai į kelią, abi rankas laikydamas ant vairo. Per daug rimtas. Man buvo nuobodu. Nežinau kas man šovė į galvą, bet puoliau prie jo ir pabučiavau užstodama jam vaizdą.
- Vika! Ar išprotėjai?! Nori, kad užsimuštume? - jis kiek grubiai mane patraukė nuo savęs.
- Nagi, nebūk toks piktas, - vėl švelniai prisiglaudžiau prie jo šono ir alsavau į jo kaklą.
- Vi, tu išvarysi mane iš proto! - sulėtinęs greitį jis nusuko į žvyruotą keliuką ir sustojo.
Viena ranka liečiau jo krūtinę ir stengiausi atsegti marškinėlių sagas, kita švelniai liečiau jo žandikaulį. Šlapiai bučiuodama jam kaklą sušnabždėjau:
- Noriu tavęs... - ir apžergiau jį atsisėsdama ant jo kelių.
- Vi, liaukis... - jis švelniai mane atitraukė nuo savęs, nors atrodė, jog esu prilipusi. Geidulingu žvilgsniu nužvelgė mano šlapią suknelę ir nukritusią petnešėlę.
- Kodėl? Juk tu to nori ne mažiau nei aš, - apsivijau jo kaklą.
- Ne čia esmė... - jis pakraipė galvą.
- Tai kur? - nesupratau.
- Nežadu būti tik tavo žaidimo dalimi... - aš nieko į tai neatsakiau, o jis liūdnai nusišypsojo ir apkabino mane per liemenį. Jutau kaip maloniai, nuo jo vėsios odos nudelgia visą mano kūną. Prisiglaudžiau dar arčiau prie jo, dabar galėjau justi kaip greitai plaka jo širdis, kaip jis alsuoja man į lūpas ir kaip nekaltai jis žiūri į mane savo nuostabiomis žaliomis akimis. Pajuntu kaip lėtai jo ranka keliauja mano nugara aukštyn, aš išsiriečiu. Rankomis švelniai suėmė mano veidą ir prisitraukė prie pat savęs.
- Tu vedi mane iš proto, - jis prisipažino.
- Labai malonu girdėti, - pasakiau jam tai tiesiai į lūpas ir jis neišlaikęs įsisiurbė į manąsias. Visu savo kūnu jutau, kaip nuvilnijo malonumo banga. Jis lietė mano kaklą, plaukus, pečius... Švelniai abejomis rankomis nutraukė mano suknelę žemyn iki liemens. Trumpam atsiplėšęs nuo mano lūpų ir giliai kvėpuodamas jis pažiūrėjo į mane. Vis nenutrūkstantis akių kontaktas dar labiau jaudino. Švelniai glamonėjau jo kūną, nors viduje degiau. Nekantriai laukiau jo sekančio judesio ir aistringo bučinio. Pagaliau jo sulaukus pasigirdo pypsėjimas. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio, bet jis taip įkyriai pypsėjo, kad kažin ar tai buvo įmanoma. Martynas pažiūrėjęs pro mano petį nusijuokė:
- Manau, mums reikėtų praleisti šį žmogų, - akimirksniu atsidūriau savo sėdynės vietoje ir greitai užsivilkau suknelę aukštyn. Martynas greitai užvedęs variklį patraukė automobilį į šoną. Mačiau kaip iš pravažiuojuančios mašinos stebeilijosi pasibaisėję ir smerkiantys veidai. Nuo to darėsi dar linksmiau.
- Aš net pamiršau, kur mes esame, - nusijuokiau vis dar stengdamasi atgauti kvapą.
- Gerai, kad ne kokioj autostradoj mane užpuolei, tada neaišku kaip būtų baigęsi, - sukikeno.
- Užpuoliau? - klausiamai pakėliau antakį.
- Na, gal per švelniai pasakiau, - šelmiškai nusijuokė ir perbraukė per mano plaukus. Aš plačiai nusišypsojau, jis jau lenkėsi mane pabučiuoti, bet veidrodėlyje kažką pamatęs susiraukė.
- Šūdas! - sušuko Martynas.
- Kas?! - išsigandusi paklausiau.
- Mentai... - ištarė kaip keiksmažodį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą