Aš trumpam sustingau,o tada stipriai jį apkabinau. Erikas švelniai suėmė mano veidą, ir trumpais, bet žaismingais bučiniais bučiavo mano veidą: nosį, akis, skruostus, lūpas… Nuo kiekvieno jo lūpų prisilietimo mano širdis pradėdavo dar labiau daužytis.
- Matosi, kad pasiilgai, - išsišiepiau.
- Kaip tu puikiai viską žinai. Tai gal pabandyk dabar sužinot, ko aš noriu?
- Manęs? - tai sakydama pasijutau tokia apspangusi, jutau, kad narkotikų poveikis dar nepraėjo.
- Noriu, kad nebesimatytum su Martynu, - rimtai tarė.
- Klausau, kapitone! - ir savo ištiesta plaštaka bandžiau kuo rimčiau atiduoti pagarbą.
- Vi! Gal liausies kvailiot? Aš rimtai. Tu kažkokia keista... - jis susiraukė, o aš jam atsakiau holivudine šypsena. Ir tada jo akys, lyg kažką supratusios, išsipūtė. - Tu vartojai!
- Ką? Nebesvaik. - bandžiau nuleisti juokais.
- Turėjau suprasti, juk mačiau, kad pradėjai trainiotis su Ieva! - jis užsivedė.
- Aš nesitrainioju, o Ieva zjb pana! - nusijuokiau.
Pajutau kaip Erikas stipriai suspaudžia mano ranką.
- Vi, net nebandyk ant to užsikabliuot! Sėsk parvešiu tave namo. - jis mažumėlę mane papurtė ir jau ruošėsi tempti į savo mašiną.
- O tu nepamokslauk, - ginčijausi kaip maža mergaitė ir ištraukiau savo ranką iš jo.
- Kad nematyčiau tavęs nei su tuo Martynu, nei su ta Ieva. - griežtai pasakė.
- Ko dar panorėsi? - ciniškai nusišypsojau. Bet Erikas jau nebežiūrėjo į mane.
Jo žvilgsnis staiga nukrypo per mano petį. Piktai atsidusau, nes jis man neberodė dėmesio.
Apsisukau ant kulnų pažiūrėti kas jį taip sudomino. Ir mane užliejo pykčio banga.
Mačiau tą pačią erzinančią peroksidinę blondinę. Sandrą. Mano kumščiai automotiškai susigniaužė.
- Ką ji čia veikia? - lyg niekur nieko susidomėjo.
- Erikai, užmušiu ją ir tave jei tu bent pajudėsi iš vietos. - pagrasinau. Erikas trumpam pažvelgė į mano akis ir šyptelėjo. Jis jau ruošėsi dėti žingsnį, bet mes abu net nespėjome sureaguoti kai pamatėme atbėgančią tą mažą įkyrėlę. Prieš mus jau stovėjo peroksidinė galva.
- Sveikutė. - išspaudžiau ''draugišką'' šypsenėlę.
Ji kiek pasimetusiu žvilgsniu nužiūrėjo mane ir Eriką.
- Pasimetei? - nusijuokiau.
- Ne, aš atvažiavau čia su savo draugais, bet neberandu jų, - skundėsi gailiai žiūrėdama Erikui į akis. O į mane retkarčiais nusiųsdavo keletą žaibų.
- Kas dar neaišku? Jie tave paliko! - nusikvatojau. Juokas buvo toks natūralus, kad net teko užsiimti už pilvo. Erikas numetė rimtą žvilgsnį. O ta mažė toliau spitrijo Erikui maldaujamu žvilgsniu.
- Na parvežčiau tave namo, bet pažadėjau Vi, kad ją parvešiu, nes ji gerokai neblaivi, - gynėsi ir pažiūrėjo į mane tėvišku žvilgsniu.
- Pažiūrėk, šiai mergaitei reikia tavo pagalbos, o aš dar noriu pasilinksminti, taigi nesivargink - parvežk ją namo, - nusišypsojau.
- Tikrai?! - ji nustebo.
- Vi, ką čia jau sugalvojai? - mačiau Eriko pasiutusį ir nesuprantantį žvilgsnį. Mane aplankė pasitenkinimo sekundė. Puikiai supratau, jog Erikas nori dar pabūti su manimi. Ir Sandra, ne mane vieną erzina. Apie tai pagalvojus mano veide atsirado dar platesnė šypsena. Kieme žmonių gerokai padaugėjo. Ir geriausia tas, kad išvydau tarp jų puikiai pažįstamą veidą - Martyną. Paėjus keletą žingsnių jo link, Erikas mane sustabdė:
- Kur jau susiruošei? - įsmeigė į mane savo tobulas ir piktas akis.
- Aš turiu reikalų, - linktelėjau į Martyno pusę. Erikas pamatęs jį tiesiog pažaliavo iš pykčio. Eidama link Martyno sutikau jo pasiilgtas žalias akis, užnugaryje palikdama Eriką su jo bėda. O aš jutau kaip mano veide šypsena pasiekia ausis...
Martynas buvo apsuptas žavių draugų, kurie mane nužiūrėjo lyg aš būčiau nulipusi nuo žurnalo viršelio. Pasijutau tokia geidžiama ir pasitikinti savimi, kad prie jų priėjusi net nesijaudinau, kad galiu jiems nepatikti.
- Labas, - pasisveikinau su Martynu, jis šiltai mane apkabinęs į ausį sušnabždėjo ''sveika''.
- Ar nesutrukdžiau? - paklausiau visų susirinkusių vaikinų.
- Ką tu! Mums kaip tik reikėjo tokios gražuolės kaip tu. - prabilo pats mažiausias, bet turbūt drąsiausias (?). Visų rankose smilko cigaretės. Pajutau nenumaldomą norą parūkyti.
- Gal galėčiau gauti žiebtuvėlį? - maloniai kreipiausi į visus. Visi vienai trumpai sekundei apmirė ir tada pasipylė žiebtuvėlių lietus. Visi juos ištiesė link manęs laikydami jau su liepsna. Paėmiau pirmą pasitaikiusį ir prisidegiau.
- Gali pasilikti, - mirktelėjo man vienas iš paslaugiųjų vaikinų, turbūt tas iš kurio pasiėmiau ugnies. Palinksėjau ir maloniai jam nusišypsojus sukišau jį į Martyno striukės kišenę. Jutau kaip Martyno šiltos rankos apglebia mane per juosmenį ir jis išvesdamas mane iš ratelio taria:
- Atleisk, nebegalėjau žiūrėti kaip jie varvina seiles, - sukikeno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą