- Labas, - juk reikėjo kažką pasakyti.
- Sveika, - jis kiek šyptelėjo, tuo tarpu užkritus šviesai ant jo veido pastebėjau, jog jis turi mėlynę po akimi.
- Erikai, kas tau taip padarė? - reikėjo rodyti mažiau susidomėjimo. Dieve ir kodėl aš nė minutei negaliu apsimesti prieš jį. Reikės pasitreniruoti kietuolės įvaizdį - nusijuokiau mintyse.
Jis nieko netaręs plačiau atidarė duris ir nuėjo. Vėl nieko nesuprantu. Na nestovėsiu čia laiptinėj, pagalvojau ir įėjau. Užrakinau duris, batų nenusiaviau, Dafnė leidžia vaikščioti su jais. Nukulniavau iki svetainės, kur išsidrėbęs sėdėjo Erikas. Vau. Pasirodo tikrai gerai, kad nenusiaviau batų. Namai buvo daugiau nei netvarkingi: sulaužytas stalas, nukritusios užuolaidos, aplink visur šukės…
- Tai gal paaiškinsi kas čia nutiko? - neiškentusi paklausiau.
- Apturėjom muštynes, - nusijuokė.
- Kokias dar muštynes? Kur Dafnė? - isterikavau.
- Šiek tiek apgražinau Niką, - nusišypsojo, - Dafnė tuoj turėtų grįžti, nuėjo iki parduotuvės.
- Erikai, kam tu tokias nesąmones darai? - nervingai paklausiau.
- Juk sakiau, kad jį užmušiu, gaila šįkart nepavyko…
- Tu toks durnas, Erikai! Kodėl taip elgiesi?! - pertraukiau.
- Nes esu durnas, - pakartojo mano žodžius. Jis pakilo nuo sofos ir atsistojo prieš mane įsmeigdamas savo tobulas akis.
- Dėl tavęs, kvailute, - jis nusišypsojo.
- Aš tau kvailė?! - sušukau jam į veidą.
- Aš tau durnas? - švelniai tarė ir priėjo dar arčiau.
Dabar jau galėjau užuosti jo nuostabų kvapą ir justi jo kūną. Pagreitėjęs mano kvėpavimas vėl išdavė kokia esu susijaudinusi. Mes žiūrėjom vienas į kitą neatitraukdami akių. Jis savo delnu paglostė mano skruostą ir nykščiu perbraukė per apatinę lūpą, kita ranka glostė mano kaklą. Pamatęs, jog visiškai nesipriešinu nusišypsojo ir prisitraukė dar arčiau mane savęs. Kai mūsų nosys jau glaudėsi ir kvėpavom vienas kitam į veidą jis mane pabučiavo. Erikas pakėlė mane priremdamas prie sienos, o aš apsivijau jį kojomis visiškai nesipriešindama. Pilnai atsidaviau savo norams. Girdėjau kaip traška stiklas po jo kojomis. Liečiau jo tobulus plaukus, kaklą, kūną… Buvome taip pasiilgę vienas kito, kad iš šalies turbūt atrodėme kaip laukiniai.
- Nekenčiu tavęs, - sušnabždėjau jam į ausį.
- Malonu girdėti, - nusišypsojo ir vėl įsisiurbė į lūpas.
Tai buvo taip svaiginančiai malonu, jog norėjau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai. Kaip aš jo stipriai pasiilgau. Apie tai pagalvojus dar arčiau prisitraukiau prie jo.
Pasigirdo durų skambutis. Abu vaidinome, jog nieko negirdime ir toliau užsiiminėjom vienas kitu. Kai duris pradėjo trankyti ir spardyti nebesusilaikiau:
- Reikia atidaryt, - pasakiau jam į lupas.
- Arba ne, - nusišypsojo pačia nuostabiausia šypsena.
Pasigirdus šūkavimams „įleisk”, išsivadavau iš jo glėbio, nors ir kaip to nenorėjau. Jis nuleido mane ant žemės, pakštelėjau jam į lūpas ir ėjau durų link.
Pažiūrėjus pro durų skylutę išvydau susinervinusią Dafnę. Atrakinau ir atidariau duris.
- Vi? - šiek tiek nustebo, - labas, matei ką jie padarė mano namams? Tikri debilai, - kraipydama galvą įėjo į vidų.
- Palauk, tai kaip čia viskas įvyko? - paklausiau su šypsena veide.
- Erikas dar nepapasakojo? - susinervinusi išsitraukė šiukšlių maišą, - tigi tas Nikas, atvarė čia norėdamas gauti tavo numerį… Durnius tikėjosi, kad aš jam duosiu, o tuo tarpu Erikas buvo pas mane, nes užmiršo raktus; tas išgirdęs jo balsą iškart puolė prie jo, nu ir kaip matai - rezultatas aplink mus.
- Atsiprašau, Dafne… - tariau.
- Tu? Už ką? - nusijuokė.
- Nu nereikėjo man su tuo Niku prasidėt, nebūčiau…
- Vika, nepradėk, - pertraukė ji, - va kas kaltas, - pirštu parodė į Eriką.
- Pats kalčiausias, - nusišypsojo jis prisidėjęs ranką prie krūtinės.
- Nepapirksi manęs savo šypsena, - nusijuokė Dafnė, - turėsi čia viską sutvarkyt, kad blizgėtų.
- Vis tiek buvo verta… - mirktelėjo man ir pasiėmė šluotą.
- Gerai, gerai, mes šiek tiek padėsim, - atsileido Dafnė.
Po dviejų valandų tvarkimosi galėjau pasakyti, jog tikrai nebuvo verta kelti muštynių. Nes pavargau nežmoniškai. Vėl jaučiausi išsekusi kaip ryte. Drybsodama ant sofos atsiminiau, jog šiandien turėjau susitikti su vairavimo mokytoju, pažvelgus į laikrodį supratau, jog jau per vėlu. Reikia bent atsiprašymo SMS parašyt kodėl neatėjau. Pradėjau ieškoti telefono, bet veltui.
- Dafne, gali man paskambint, nerandu savo telefono! - sušukau.
Į kambarį atėjo Erikas laikydamas mano telefoną rankose su keista veido mina.
- Nebereikia! - vėl sušukau Dafnei.
- Kas tas Igoris? - piktai paklausė jis.
Jutau kaip mano lūpų kampučiai pakyla aukštyn. Kaip miela jis pavyduliauja - nusijuokiau mintyse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą