- Viktorija, - patuksena į duris, - galiu užeiti?
- Nu.
Atėjus ir uždarius duris ji nužvelgia mano pozą ir kambarį, kurį vėl sujaukiau. Priėjus arčiau prisėda prie lovos krašto ir taria:
- Viktorija, - liūdnu ir susirūpinusiu tonu tarė. Jūs skiriatės? Prašau pasakyk taip. - Turiu su tavim pakalbėti…
- Jau kalbi, - nusijuokiau.
- Aš rimtai. - suraukė antakius.
- Aš irgi.
Po neilgos pauzės galiausiai tarė:
- Mūsų įmonė bankrutavo. - Šitos naujienos tikrai nesitikėjau išgirsti.
- Kaip tai? - nesupratau.
- Tiesiog dabar labai sunkus metas, mes prisiėmime paskolų, o jų grąžinti nebeišgalime…
- Ir tu taip ramiai kalbi? - pertraukiau.
- O ko tu nori, kad spygaučiau? - jau griežčiau tarė ji.
- Na manau naktį kaip reikiant abu išsiliejot, - šiurkščiai tariau.
Mama sutriko ir pradėjo šaukti:
- Kas per tonas?!
- Toks kokio jūs nusipelnėt, - ramiai tariau ir jau ketinau sprukti iš kambario, bet mama sugriebė už rankos.
- Viktorija?! Kas su tavim pasidarė? Vėl bendrauji su Eriku?
- Prie ko čia jis?! - jau dabar aš šaukiau.
- Pažiūrėk kaip elgiesi, - paleido ranką.
- Labai įdomu kas dėlto kaltas, ar tik ne jūs su tėčiu?! Žinok kai atėjai prisiekiu galvojau, kad pasakysi, jog skiriatės ir tai būtų buvęs pats geriausias dalykas! - tėškiau jai į veidą ir ėjau iš kambario.
- Kaip gali šito norėt?! - ji tarė susigraudinusi.
- O kaip galima to nenorėt? - ramiai pasakiau ir sprukau pro duris jas stipriai užtrenkdama.
Bėgdama laiptais žemyn jaučiausi tokia galinga, kad viską jai išklojau. Pati neįsivaizduoju iš kur atsirado tiek jėgų ir drąsos. Tėčio apačioje nebuvo, būčiau ir jį aprėkus. Jėgų antplūdis nešė mane kuo toliau nuo namų, tad pasigriebus reikalingiausius daiktus bėgau Dafnės namų link. Eidama link stotelės su plačia šypsena veide suminkiau SMS Dafnei:
Ziauriai nebesveikai fainas jausmas - susipykau su tevais! Atvarau pas tave, lauk!
Nujaučiu, kad pas Dafnę bus laisvas plotas. Jos tėvų namuose nebūna taip pat dažnai kaip ir manųjų. Trepsenau koją laukdama autobuso.
- Ko nerimsti? - nusijuokė už manęs vyriškas balsas.
Atsisukau pažiūrėti, kas čia toks mane kalbina ir pamačiau Martyną. Labai senai matytą ir labai išgražėjusį kaimyną ir draugą, nesenai grįžųsį iš Anglijos.
- Labas, - tarė parodydamas baltutėlius dantis.
- Sveikas, senai matytas, - nusišypsojau.
- Kaip ir tu, - parodė savo ranka į mane nuo kojų iki galvos, - ko tokia laiminga?
- Susipykau su tėvais, - nusijuokiau.
- Radai kuo džiaugtis, - dabar ir jis juokėsi, - negaliu nepasakyti, bet tu labai išgražėjusi…
- Mm.. dėkui, - mano laimei pamačiau kaip atvažiuoja autobusas, - na rodos, iki?
- Iki, tikiuosi dar pasimatysim, - jis nusišypsojo ir apkabino mane, kas per manieros?
Greitai įlipau į autobusą, kad jis nespėtų parodyti daugiau savo iniciatyvos. Pajudėjus autobusui mačiau kaip jis man mojuoja ir šypsosi, pasidarė nejauku, nes visi žmonės buvę autobuse sužiuro į mane. Kaip visada, vėl esu dėmesio centre. Viena bobutė taip įkyriai spigino savo akimis, kad net nutariau pažaisti su ja akių karą. Sakyčiau visai ilgai laikėsi, bet spėkit kas laimėjo? Aš! Susinepatoginusi ji nuleido akis, pagaliau. Supypsėjo telefonas, turbūt Dafnė atrašė. Susikrapščiusi telefoną atidariau žinutę:
Sveika, čia Igoris arba kitaip tavo vairavimo mokytojas, šiandien 17h, ateisi? :)
Na ką galiu pasakyti, Hanos tėvas tikrai jaunatviškas, bent jau rašysena, bet nepamiršta ir lietuviškų raidžių. Nutariau dar pagalvoti apie susitikimą, nes laiko dar apstu, todėl neatrašiau.
Ir štai, sakyčiau greitai atvažiavau iki Dafnės stotelės, išlipau ir pėdinau link jos. Greitai užbėgu iki penkto aukšto ir paskambinu į duris. Niekas neatidaro. Skambinu vėl. Nuo skambučio neatitraukiu piršto. Pasigirsta žingsniai, uždengiu durų skylutę, visada taip darau ir išgirstu kaip atrakinama spyna. Lėtai, labai lėtai atsidaro durys. Ir išvystu tai ko nesitikėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą