- Nuo tada, kai su jais turiu bėdų... - atsakė vis žvilgčiodamas į veidrodėlį.
- Kokių? - nustebusi paklausiau. Niekada nemaniau, kad Martynas galėtų turėti nemalonumų su jais.
- Vi, ne dabar, - pasakė, kai jau prie automobilio stovėjo ūsuotas pareigūnas. Atrodė juokingai, tad nesugebėjau nulaikyti šypsenos. Martynas vienu mygtuko paspaudimu atidarė langą.
- Labas vakaras, - rimtai pasisveikino ponas Ūselis, - gal galima būtų pamatyti jūsų dokumentus?
- Prašau, - greitu judesiu ištraukė juos iš savo piniginės ir nė nesivargino pasisveikinti. Ką Martynas tokio padarė, kad jo ieško? Ir kuo šįkart mes nusižengėm... juk neviršijom greičio, ar viršijom?
- Gal galima būtų sužinoti kuo gi nusikaltome? - neiškentusi paklausiau. Martynas pažiūrėjo į mane lyg geriau būčiau patylėjus.
- Gavome pranešimą, jog du jaunuoliai trukdo eismą, - nužvelgė mus abu pakeldamas savo du vešlius antakius.
- Kaip matote mes stovime kelkraštyje, taigi jokio trikdymo nėra. - pareiškė Martynas.
- Taip, - nutęsė, - gerai, šįkart perspėjimas, bet būtų gerai, kad kitą kartą susirastumėt kokį viešbutį ar dar ką nors... - pakraipydamas galvą atidavė dokumentus ir pėdino atgal į savo automobilį. O aš sėdėjau išpūtusi akis ir kiek nuraudusi. Martynas kiek atsikvėpęs ir pamatęs mano reakciją pradėjo juoktis.
- Nėra ko čia juoktis, negalvojau, kad tie žmonės iškvies policiją... Geriau papasakok į kokius tu reikaliukus įsivėlęs? - viską išbėriau, Martynas iškart tapo rimtas.
- Tau jau laikas namo, pažiūrėk kiek jau valandų... - jis nieko nelaukdamas užvedė automobilį.
- Ei, nenukreipk temos... - supratau jo taktiką.
- Vi, tau to nereikia žinoti.
- Kas čia per paslaptys? - kamantinėjau.
- Tai asmeniniai dalykai...
- Ir? Manau mes pakankamai artimi, kad galėtum man tai pasakyti, nagi, - spyriau jį.
- Aš galiu tau pasakyti tik vieną dalyką - tai praeitis... - jis švelniai nusišypsojo.
- Ką? Aš visiškai nieko nesuprantu...
- Nuo to man lengviau, - jis nusijuokė.
- Martynai!
- Kažkada papasakosiu, bet ne dabar... - pagaliau kažkiek nusileido.
- Pažadi?
- Pažadu.
- Ok, - šiek tiek linksmesnė tariau. Mačiau, jog tai tikrai svarbus dalykas. Juk kitaip man jis tikrai papasakotų... Kas tai galėtų būti? Mano apmastymus nutraukė telefonas. Knaisiojausi tašėje, eilinį kartą jo ieškojau kaip adatos šieno kupetoje. Kur aš jį visada nukišu?! Pagaliau užčiuopus jį, net nespėjus pažiūrėti kas skambina, paspaudžiau žalią mygtuką ir pridėjau prie ausies.
- Klausau?
- Kada grįši namo? - pasigirdo susirūpinęs mamos balsas.
- Jau važiuoju, kas yra? - bejausmišku balsu paklausiau.
- Turime apie kai ką pasikalbėti...
- Ok, - ir padėjau ragelį.
Labai nenorėjau grįžti namo, bet reikėjo. Su mielu noru būčiau likusi visą naktį automobilyje ar lauke...
- Kas skambino? - mano apmastymus nutraukė Martynas.
- Ai niekas..
- Gal niekas turi vardą? - jis nesiliovė klausinėjęs.
- Koks tau skirtumas?
- Tikriausiai Erikas jau laukia tavęs prie tavo namų... - jis pasišaipė.
- Ką? Tu rimtai? Negaliu patikėti, kad tu rimtai? - nusistebėjau.
- Ką rimtai?
- Tu pavyduliauji! - nusijuokiau. Jis kiek sutrikęs pradėjo gintis:
- Norėtum, - kreivai nusišypsojo, - tai kas skambino?
- Mama! - su ištartu atsakymu dar garsiau pradėjau juoktis.
- Aišku, - be jokio susidomėjimo tarė.
- Netiki? - vis dar jį erzinau.
- Tikiu, tikiu... - jau atgavęs nuotaiką tarė ir įvažiavo į mūsų gatvę. Martynas važiavo lėtai, taip lyg jis nenorėtų niekur dingti iš mašinos. Taip pat kaip ir aš. Galiausiai sustojo prie mano namo. Jau norėjau daryti dureles, bet sutikau keistą Martyno žvilgsnį. Mano ranka nuo rankenėlės dingo.
- Kas? - paklausiau.
- Ne, nieko, pamiršk, - jis saldžiai nusišypsojo.
- Niekada taip nedaryk, - nužvelgiau kreivu žvilgsniu, - sakyk.
- Vi... aš...
- Tu..? Nagi Martynai, greičiau! - šūktelėjau. Pradėjau trepsėti koja, kol jis bent kažką išlemens.
- Aš tave myliu - galiausiai išbėrė.
- Okey, ar jau galiu juoktis? - linksmai tariau, buvau 100% įsitikinusi, jog jis juokauja.
- Vi...aš rimtai, - jis nuleido akis.
- Ką?! - tik tiek galėjau ištarti, - ar bent žinai ką tai reiškia? - sarkastiškai nužvelgiau jį.
- Taip, - užtikrintai tarė.
- Martynai, nenervuok manęs su savo tokiom nesąmonėm, daugiau niekada to nesakyk! - pati stebėjausi savo atšiaurumu jam, bet nieko negalėjau sau padaryti. Tie jo ištarti žodžiai veikė mane gintis. Nieko daugiau nenorėjau girdėti. Kol jis nespėjo dar daugiau prasitarti greitai atidariau dureles ir nubėgau į savo kiemą.
- Vi, palauk! - tegirdėjau jo paskutinius žodžius.
Greitai atrakinusi namų duris įslinkau į vidų. Užrakinau visom spynom ir ėjau link virtuvės, kur aiškiai girdėjau besikalbančius tėvus.
- Tikrai neverta to sakyti Viktorijai! - išgirdau mamos pareiškimą.
- Ji turi teisę žinoti! - prieštaravo tėtis. Savaime aišku, jie negirdėjo kaip grįžau, nes jau senai būtų tylėję, vos mane būtų išgirdę. Nesupratau apie ką jie kalba, smalsumo nešina nuėjau į virtuvę. Sutikau jų supykusius, nustebusius, gailesčio kupinus veidus, kurie žvelgė tiesiai į mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą