- Sveika. - Atsidusau.
- Labas, pačiu laiku, gražios gėlės. - Šypsodamasi man išpyškino Gruodė.
- Na juk žinai koks puikus mano skonis, - nusijuokiau.
- Taip taip, eime? - Nekantraudama tarė ji.
- Eime, - sutikau.
Užlipome į penktą aukštą. Visą kelią iki jo, aplink mūsų nosis sukosi neaiškūs kvapai. Nuo riebių blynų kvapo iki prabangaus adekolono. Pagaliau atsidūrusios prieš Dafnės buto duris, porą kartų giliai įkvėpėm, kad atgautumėme normalų kvėpavimo ritmą. Ištiesiau ranką link skambučio ir kaipmat duris atidarė Dafnė. Ji buvo pasipuošusi gelsva karamelės spalvos suknele, o ant jos puikiai derėjo banguoti plaukai.
- Su gimtadieniu! - Tuo pačiu metu išrėkėm su Gruode.
- Oi panos, dėkui! - Su šypsena veide ji puolė prie mūsų.
Vienu metu prasidėjo bučinių, apsikabinimų ir sveikinimų liūtis. Įėjusios vidun, išvydome gražiai papuoštą kambarį balionais. Jau buvo susirinkę keletas svečių, kurie sėdėjo ant sofos. Visiems maloniai nusišypsojau. Staiga atpažinau man skaudžiai pažįstamą veidą, sustingau vietoje. Negalėjau nieko sau padaryti, tiesiog stovėjau vietoje, išpūtusi akis, kol pagaliau nusitempiau Dafnę į kamputį.
- Ką po velniais čia veikia Erikas?! - kiek per garsiai užrėkiau, kažkas sėdėjęs ant sofos nusikrenkštė.
- Nepyk Vi, aš jo nekviečiau tikrai, jis pats atėjo, o išvaryti jo nesinorėjo, juk atėjo manęs pasveikinti… - viską šnabždėdama ir apgailestaudama išbėrė ji.
- Argi sunku buvo pasakyti, kad jis nešdintųsi iš kur atėjęs!? Dieve mano, jis sėdi čia! Jis sėdi lyg niekur nieko, lyg nieko man nebūtų padaręs! - pyktis ir ašaros veržėsi iš mano išspjautų žodžių.
- Vika, Vika, nusiramink, nėra taip jau viskas blogai, - ramino ji mane.
- Nusiraminti? Kaip?! Kiek aš dėl jo buvau padarius, kiek dėl to nukentėjus, tiek to šlamšto susikaupė, ne, tikrai negaliu nusiramint. Ko tas asilas čia sėdi?! - virpėdama prisiminiau visus skaudžius dalykus, dėl kurių aš jo nekenčiu.
- Vi, geriau parodyk, jog tu esi visiškai abejinga jam, tai labiau suveiks negu tavo visos isterijos… Bent jau apsimesk, jog tau visiškai nesvarbu, kad jis sėdi prie to pačio stalo su mumis, būk spindinti, šypsokis, kad jam žadą atimtum, kad visiems žadą atimtum,- skatinamai guodė Dafnė. Patupėjom kokią minutę kol aš nusiraminau ir nusišluosčiau veidą.
- Žinai, tu teisi, nesuteiksiu jam tokio malonumo mane paveikti savo būvimu. - užtikrinamai išrėžiau.
- Na štai, grįžo mano Vika, - nusišypsojo ji. - Eime?
- Eime, - sutikau.
Porą kartų giliai įkvėpiau, žvilgtelėjau į veidrodį ir nuėjau susirinkusiųjų link. Ir štai išvydau spoksančias visų akis. Taip, turbūt daugelis girdėjo, bet aš lyg niekur nieko atsisėdau šalia Gruodės. Ji pasilenkė ir sušnabždėjo man:
- Viskas tvarkoje? - kramtydama lūpą sušnibždėjo. Aš tik linktelėjau. Ji tai suprato kaip teigiamą atsakymą ir nusišypsojo.
Už kelių akimirkų, priėmusi jau visus svečius, atskubėjo Dafnė. Ji įjungė muziką, kuri skambėjo kaip fonas ir mane šiek tiek nuramino. Jaučiau įsmeigtą Eriko žvilgsnį į mane, kuris tiesiog mane degino, vėl pradėjau nervintis. Stengiausi į jį nė nežvilgtelėti, bet mano akys greitai sulakstė link jo ir atgal. Jis buvo vis dar toks pat žavus. Nežinau kaip galėjau apie tai galvoti, jis jau mane seniai pamiršo, o aš… Dafnė ir Gruodė buvo įsitraukusios į pokalbį su visais svečiais, o aš tyliai galvojau. Supratau, kad atrodau kaip kokia keistuolė atsiskyrėlė, todėl pirmą kartą gerai apžiūrėjau čia visų susirinkusiųjų veidus. Čia sėdėjo dvynės iš kitos klasės - Kristina ir Karina, kurios buvo identiškos, jos abi valgydavo ir juokdavosi tuo pačiu metu. Prie jų buvo prilipusi Ieva, it vantos lapas prie… Ji buvo mūsų mokyklos „žvaigždė” - ji pažinojo visus ir ją pažinojo visi. Nemėgau jos, kaip ir ji manęs, visuomet susimėtydavom keliais aštresniais žodeliais. Bet Dafnė ją mėgo ir velniai žino kodėl. Atsidusdama, pažvelgiau į dešinę pusę. Akies krašteliu pažvelgiau į Eriką, jau antrą kartą, tai neatleistina. Stengdamasi apie jį negalvoti keliavau toliau. Ant didžiulio krėslo sėdėjo Hana. Ji buvo sulysusi kaip visada, bet labai graži. Senai buvau ją mačius, mes buvom geros draugės nuo pirmųjų klasių. Neseniai grįžo iš Paryžiaus, svečiavosi pas mamą. Čia ji gyvena su tėčiu. Ant kitos sofos sugriuvę sėdėjo geriausias Eriko draugas Tomas, mokyklos krepšinio komandos kapitonas ir visų merginų svajonė Nikas ir geras visų draugas Maikas. Visi šypsojosi, juokėsi tik manęs vienos nepaveikė gimtadienio dvasia.
Ir tuomet, Dafnė pakilo nuo stalo šūkteldama:
- Gal kas išgert? - Su plačia šypsena veide nusijuokė. Visi turbūt kuklinosi, nes nė vienas nieko neištarė. Praėjus kelioms sekundėms Dafnė vėl prakalbo:
- Na, matau nieko čia nebus, pralaušiu ledus, - sudeklamavo ir įsipylė sau neaiškaus gėrimo. Palaikydama ją, aš ištiesiau savąją stiklinę, vieną sekundę pajutau kaip visų žvilgsniai nukrypo į mane, vėl. Kaip ir turėjo nutikti vėl atsiradau visų dėmesio centre, man visuomet tai gerai sekėsi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą