- Mano vairavimo mokytojas, - rimtai tariau.
- Nuo kada vairavimo mokytojai rašo tokias žinutes? - nepasidavė jis.
Šiek tiek pasimečiau, nežinojau ką jau tokio jis parašė. Tas Hanos tėvas galėtų būti mažiau jaunatviškas, dabar nereikėtų aiškintis.
- Tai taip ir nieko nesakysi? - spyrė jis.
- O ką aš turėčiau į tai atsakyti? Juk jau pasakiau, tingiu su tavim ginčytis…
- Negalvojau, kad taip greitai mane pamirši…
- Tu neįsivaizduoji kaip dabar nusišneki, - griebiau iš jo telefoną ir išėjau pas Dafnę į kambarį. Užrakinau duris. Kaip nekenčiu tų visų melodramų. Negi jam taip sunku bent kiek manim pasitikėt. Dafnė klausiamai pakėlė antakį.
- Paskui, - paaiškinau.
Telefone greitai nuėjau iki gautųjų žinučių. Gautųjų žinučių kiekis - 0.
- Ką? Kaip jis drįsta…- pati sau sumurmėjau.
Koks jis vaikiškas. Dabar net nežinau ką parašė tas Igoris. Vaikščiojau pirmyn - atgal Dafnės kambariu kramtydama nagą. Kaip užknisa jo tos nesąmonės.
- Nu gerai, nebeiškęsiu, bent jau papasakok kodėl su tėvais susipykai? - pertraukė mano mintis Dafnė.
- Ai dėl visokių nesąmonių, - keista, nebeliko tos rytinės euforijos, kai susipykau su mama, atvirkščiai norėjau grįžti namo, pažiūrėti kaip jie tvarkosi.
Dafnė nieko nebeklausinėjo, o aš nutariau grįžti namo.
- Jei kas, visada gali atvaryt čia, - ji nusišypsojo. Atsakiau jai šypsena ir palinksėjau. Greitai atrakindama kambario duris skuodžiau iš buto, kad tik nesusitikčiau Eriko. Deja, darydama buto duris Erikas mane sustabdė.
- Vi, aš atsiprašau… - švelniai tarė.
- Erikai, dabar ne nuotaikoj… - tai pasakydama drožiau pro duris. Tegul truputį pasikankina, jam į naudą.
Greitai bėgdama laiptais ir stipriai uždarydama lauko duris aš pasijaučiau kaip tą dieną, kai bėgau iš po Dafnės gimtadienio. Deja vu.
Nuėjau iki stotelės. Mano laimei žmonių nebuvo. Nutariau paskambinti Igoriui dėl sekančio susitikimo. Keli laukimo signalai ir:
- Laba diena, čia skambina Viktorija, atleiskit, kad neparašiau žinutės, jog šiandien negaliu susitikti… Gal galit pasakyt kada galėtume dar susitikt? - viską greitai išbėriau.
- Sveika, na parašiau žinutėje…
- Netyčia ištryniau, - pertraukiau, jaučiausi paskutinė kvailė tai sakydama.
- Mm, na nieko tokio, siūlau susitikti rytojui 16 valandą, tinka?
- Taip, puiku, ačiū.
- Nėra už ką, Viktorija, iki… - kažkokiu keistu tonu ištarė mano vardą.
- Iki, - greitai padėjau ragelį. Nežinau, kažkuo man Hanos tėvas nepatinka…
Laukdama autobuso susimąsčiau apie Eriką. Šiurpuliukai nupurtė, kai atsiminiau kaip šiandien aistringai bučiavomės. Man taip patiko mūsų artumas. Bet giliai galvoje žinojau, jog dar jį pakankinsiu, jau kūriau mažytį keršto planelį specialiai jam.
Autobusas vėlavo. Išsitraukiau cigaretę, tik niekaip neradau žiebtuvėlio…
- Gal pridegt? - draugiškai pasiūlė vyriškas balsas.
Aš lėtai pakėliau galvą ir pamačiau besišypsantį Martyną.
- Tu ką, gal mane seki? - nusijuokiau.
- Taip, - atsitūpė priešais mane ir pridegė cigaretę.
- Ačiū, - padėkojau.
- Galiu prisėst? - maloniai paklausė.
Palinksėjau ir išpūčiau dūmus į jį.
- Žinai rūkymas kenkia…
- Žinau, - tai ištardama dar stipriai įtraukiau į plaučius.
- Tai kur namo ar pas mane? - linksmai tarė.
- Pas tave, - juokavau.
- Puiku, - jis priėmė mano atsakymą.
- Aš juokauju, - paaiškinau.
- O aš ne, - linksmai nusišypsojo. Nežinau, Martynas kažkuo mane traukė, jis toks žavus, linksmas ir pasitikinti savimi. Nebūtų Eriko - kabinčiau, nusišypsojau apie tai pagalvojus.
- Tai ką varom pas mane? - jis šelmiškai paklausė.
- Varom, - pati nežinau kaip, kam, bet sutikau.
Neužilgo jau buvau jo automobilyje. Visą laiką kol važiavome link jo aš juokiausi iš jo juokelių, o jis iš mano juoko. Vos nepražiopsojom reikiamo įsukimo. Išlipę iš jo automobilio dar šnekučiavomės įvairiomis temomis. Laikas tikrai labai smagiai ėjo Martyno kompanijoje. Galiausiai priėjome jo namų duris. Jaučiausi keistai - ėjau pas kaimyną.
- Prašau užeiti, - jis plačiai atidarė duris. Nepamenu prieš kiek laiko buvau šiuose namuose, bet čia viskas buvo pasikeitę. Namuose buvo tylu - mes vieni.
- Senokai čia buvau, - konstatavau faktą.
- Manau vaikystėj, - nusišypsojo, - gal nori ko nors išgerti?
- Žinoma, - nesikuklinau.
- Martinis tiks? - šelmiškai paklausė.
- Bandysi mane nugirdyti? - klausiamai pakėliau antakį ir atsisėdau prie baro.
- Tai žinoma, - jau darydamas kokteilį nusijuokė.
Grūzdamas pilnas stiklines ledukų jis nenuleido nuo manęs akių. Pavogiau kelis ledukus iš artimesnės stiklinės ir pradėjau trinti sau į lūpas.
- Nedaryk taip, - jis papurtė galvą.
- Kaip? - nesupratau.
- Tai ką dabar darai, - jis nužvelgė mane.
- Kodėl? - šelmiškai paklausiau.
- Nes velniškai gundo, - neslėpdamas atsakė.
Ignoravau jo prašymą ir toliau tirpinau ledukus sau į lūpas, retkarčiais jas nusilaižydama nuo varvančio vandens. Jis šypsodamasis pastūmė vieną kokteilį man, atsisėsdamas priešais mane.
- Turi vaikiną? - netikėtai paklausė.
- Nežinau, - atsakiau teisybę, nesupratau ar mes su Eriku vėl draugaujam ar ne…
- Arba turi, arba ne… Tai kaip ten iš tikrųjų? - kamantinėjo.
- Ne, - automatiškai atsakiau.
- Tuomet puiku, - jis nusišypsojo. Išgėrę porą kokteilių nuėjom į jo kambarį. Atsisėdę ant jo lovos vartinėjom jo vaikystės albumą ir atpažinau save:
- O siaube čia aš, - nusikvatojau. Vaikystėje buvau gan putlus vaikas, taigi tikrai buvo iš ko juoktis.
- Vi? - jutau, jog jis nė minutei nebuvo nutraukęs savo akių nuo manęs.
- M? - nerodydama susidomėjimo toliau varčiau albumą.
- Tu man žiauriai patinki… - tai išgirdus, pakėliau akis nuo nuotraukų į jį, nežinojau ką jam atsakyt, tiesiog šypsojaus kaip kvailė ir žiūrėjau į jo velniškai gražias žalias akis, o jis prislinko arčiau manęs ir užkišo plevėsuojančią mano plaukų sruogą už ausies. Ne kvailė buvau, nujaučiau kas bus.
Jis švelniai viena ranka perbraukė per mano kaklą, kita lėtai glostė mano koją. Priartėjęs dar arčiau, jis lėtai pradėjo bučiuoti mano kaklą kildamas aukšyn, kol galiausiai savo karštomis rankomis suėmęs mano veidą pabučiavo. Mėgavausi laisve ir nepriklausomybe. Tai buvo suknistai geras jausmas.
Keršijau už praeitį…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą