30 įrašas.Meilės fanatikė

Balkone prastovėjau dar gerą pusvalandį. Mąsčiau, kaip turėčiau papasakoti Erikui apie tai kas nutiko. Nors ir velniškai to nenorėjau, bet neturėjau jokios išeities. Tomas ir Martynas pasistengė suknisti dar vieną mano gyvenimo dieną. Lauke jau pradėjo krapnoti, po to lyti, o galiausiai pliūpti kaip iš kibiro. Bet aš stovėjau ir mėgavausi paskutinėmis savo apmąstymų akimirkomis. Stebėjausi kaip šitiek laiko čia išbuvau niekieno netrukdoma. Jutau kaip mano drabužius persmelkia sunkūs lašai, kurie tuoj pat įsigeria. Nuo plaukų jau pradėjo lašėti lietaus lašai, palenkiau galvą į viršų ir kaip maža mergaitė iškišusi liežuvį ragavau krintančio vandens skonį. Vilkinau laiką. Tingėjau aiškintis. Gerai meluoju, bijojau. Bijojau, kaip Erikas reaguos tai sužinojęs. Bent vienas geras dalykas, jis tai sužinos iš manęs, o ne iš kokio kito žmogaus. Savaitė. Savaitė laiko Erikui pasakyti apie savo darbelius. Ir kokio velnio jam tai žinoti?! Jei ne tie du, nieku gyvu jam to nepasakyčiau. Nėra prasmės gaišti laiko. Jau verčiau šiandien pasakysiu, nei visą savaitę kankinsiuos laukdama paskutinės savaitės dienos. Turiu pagaliau tam pasiryžti. Juk pati prisidirbau, taigi puikusis pliusas prie to bus pasekmės.

- Vi! - krūptelėjau išgirdusi cypiantį balsą už savo nugaros.

- Tfu! Tu mane išgąsdinai! - atsisukau į... Dafnę.

- Ko čia stovi?! Juk lyja! - toliau nesiliovė cypauti.

- Vau, tik pamanykit - lietus! Gal neištirpsiu?!

- Vi, nenervuok manęs, tučtuojau lįsk į vidų! Dar to betrūko, kad susirgtum! - ji perdėtai, netgi motiniškai rūpinosi manimi. Pajutau kaip greitau jos ilga ranka įtempia mane į vidų. Dafnė staigiu judesiu uždarė balkono duris. Mano laimei daugiau žmonių kambaryje nebuvo.

- Kur visi? - paklausiau.

- Tomas pagaliau visus išvarė, tai turbūt buvo pats ilgiausias vakarėlis mano gyvenime! - ji net atsiduso.

- Jo ir man, - atsakiau bejausmiu veidu. Jau buvau pasiryžusi tam, kam taip ilgai kaupiausi. Įtraukusi gerą gūsį deguonies į savo plaučius kulniavau durų link.

- Kur susiruošei? Vi, tau reikia persivilkti! Kieme liūtis! - Dafnė bandė mane pristabdyti, bet veltui - ėjau dabartinio tikslo link ir kuo toliau ėjau, tuo mažiau girdėjau jos šiandieninį įkyrų balselį. Pakeliui susirinkau savo daiktus ir rankinę. Galiausiai uždariau laukines namo duris. Pagaliau išsineždinau iš čia. Pirmas žingsnis žengtas. O dabar man reikia taxi. Net nežadu kratytis su autobusu iki JO namų arba prašytis ko nors pavežėti. Jau ruošiausi skambinti, bet netoliese pamačiau kelis laukiančius taxi automobilius. Paskubomis nukulniavau iki vieno iš jų. Kieme siaubingai lijo. Kur tik ėjau, pataikydavau į balą. Greitu judesiu atidariau dureles ir šūktelėjau:

- Laisvas?!

- Taip. - storu balsu atsakė vairuotojas.

Greitai įšokau į vidų. Atsidėjau mašinos gale. Norėjau daugiau erdvės. Pajudėjom iš vietos vos tik pasakiau adresą. Pradėjau nervintis. Net pilvą sukti pradėjo, vos pagalvojus apie jo reakciją man tariant tuos žodžius. Nervingai kramčiau apatinę lūpą vis tikėdamasi, kad laikas bent kiek sulėtės. Veltui, mes su kiekviena milisekunde artėjome link mano baimės kaltininko. Pajutau nenumaldomą norą rūkyti.

- Ar galiu parūkyt? - kreipiausi į žilą senį už vairo.

- Ne, panele, čia nerūkoma. - jis šaižiai atsakė.

- O gaila, - sunkiai nurijau seilę išvydusi pažįstamą gatvę. Giliai atsidusau. Juk taip senai čia buvau.

- Kiek aš jums skolinga? - ištariau vos tik mašina sustojo prie taip senai matyto namo.

- Dvidešimt litukų, - kreivai nusišypsojo žilagalvis. Sukrapščiusi dvidešimtinę iš savo piniginės, padaviau jam ir pačiupusi rankinę išbėgau į lietų, savo klubu uždarydama automobilio dureles. Nubėgau link didelio balto namo durų. Ačiū Eriko tėvams, kad jie sugalvojo padaryti pastogę virš jų laukinių durų. Į jas dar neskambinau. Kaupiausi. Nutariau, jog kauptis būtų lengviau jei šiek tiek įtraukčiau nikotino dozės. Išsitraukiau vieną ilgą baltą cigaretę iš jau pustuščio pakelio. Užsidegiau ir įtraukusi porą dūmų pagaliau paskambinau į duris. Tėvų mašinų nebuvo matyti, galbūt jie užsienyje kaip ir maniškiai (?) Taigi Erikas nepyks, kad pas jį rūkysiu, o jei ir pyks tai bus gera įžanga prieš tikrą audrą. Sunerimau, kai po poros skambučių į duris niekas net nesukrebždėjo, bet galiausiai išgirdau lengvus žingsnius artyn manęs. Pagaliau sunkiai ir lėtai atsidarė durys. Iš mano rankų iškrito cigaretė, kai pamačiau, jog prieš mane stovėjo ne tas žmogus, kurio tikėjausi.