Atsikėliau iš lovos ir mane apėmė siaubas vėl pamačius kambarį. Reikės jį iškuopti, jei manęs niekur neišleis. Norėjau ieškoti ką rengtis, bet pamačiau, jog aš apsirengusi. Miegojau su Eriko suknele. Šiek tiek nuliūdusi supratau, jog ją kaip reikiant reikės išskalbti ir susiūti. Nekenčiu Niko - pagalvojau. Turbūt iš šono tai atrodė juokinga - nekęsti žmogaus dėl suplyšusios sukneles, o ne dėl jo nuveiktų poelgių. Bet aš tokia. Nusirengiau suknelę ir rūpestingai ją sulanksčiau, tada nuėjau į rūbinę susiieškoti ką apsirengti. Rūbinėje buvo didelis langas, pro kurį kaimynas dažnai mane stebėdavo, tik nežinojau ar tai Martynas ar jo tėvas. Matydavau tik vyrišką siluetą prie užuolaidų. Skamba kiek iškrypėliškai, bet manęs tai nei kiek netrikdė. Manęs nejaudino, kad kažkas gali stebėti mane pusnuogę, kartais pamačius, jog esu stebima specialiai gundančiai nusirenginėdavau. Žinau skamba juokingai ar net vulgariai, bet man tai buvo lyg mažas žaidimas. Apsidairiau, šįryt manęs niekas nestebėjo. Susiieškojau patogius džinsus ir vasarišką tuniką.
Nusileidus žemyn į virtuvę pamačiau, jog namuose nieko nėra. Jėga. Pasileidau muziką ir linguodama į taktą pradėjau gamintis pusryčius. Šlamšdama dribsnius paskaitinėjau dienos laikraštį. Praverčiau visas neįdomias skiltis ir sustojau ties anekdotais. Vieną perskaičius pradėjau garsiai juoktis. Pagalvojau, jei kas mane stebėtų pasirodyčiau tikra keistuolė. Ir tada mano akys užkliuvo už skelbimo “vairavimo kursai”. Senai apie tai galvojau. Norėjau išsilaikyti teises ir turėdama automobilį kartais dingti iš aplankiusios beprotybės. Dabar man to reikėjo. Staiga susiprotėjau, jog Hanos tėvas - vairavimo mokytojas. Greitai susikrapščiau telefoną ir pradėjau rašyti žinutę:
Sveika, zinai ka atsiminiau, kad tavo tevas vairavimo mokytojas ir pagalvojau butu puiku jei tu uzrasytum mane pas ji, noriu ismokt vairuot ;D P.S. kvieciu tave pas save, dabar.
Taip pat suminkiau bendrą žinutę Dafnei ir Gruodei:
Aloha, kvieciu dabar atvaryti tave pas mane ir be jokiu atsisakymu ;D laukiu.
Buvo smagu įsivaizduoti, jog mūsų ketvertukas bus vėl kartu, kaip anksčiau. Sumirksėjo mano telefonas - Hana atrašė:
Hey, na manau, kad jis galetu tave kur nors iterpti, tikrai saunu, kad pagaliau ismoksi vairuoti ;D nusibodo tave visur vezineti ;D P.S. labai malonu, kad kvieti, busiu ;)
Tada neužilgo gavau ir Gruodės sms:
Privet krasavica ;D labai keista, kad pasiulei, bet zinoma busiu pas tave, mazdaug uz 30min.
Ir Dafnės, trumpiausią žinutę:
Ok.
Visas žinutes perskaičiau su šypsena. Ir tada man toptelėjo - mano kambarys. Aš net suinkščiau iš nevilties. Greitai pakilau ir nubėgau į savo kambarį. Ranka nustūmiau visus daiktus nuo stalo į pirmą stalčių - „tvarkiausi”. Paskubomis pasiklojau lovą, išsiurbliavau kambarį, nušluosčiau dulkes, išnešiau visus nereikalingus drabužius į rūbinę, paslėpiau visus savo piešinius, į lentyną sudėjau knygas ir galiausiai kritau į minkštą fotelį. Man net nespėjus atsikvėpti atsiminiau, jog dar nenusiprausiau. Tekina nubėgau į vonią. Išėjau iš jos visa kvepianti. Tvarkydamasi plaukus išgirdau skambant durų skambutį. Nuėjau atidaryti durų ir pamačiau jas visas.
- Labas! - jos vienu metu sušuko.
Aš nusijuokiau ir įleidau jas į vidų. Namuose pasklido skirtingų kvepalų kvapas. Užsiplikiusios kavą užlipome į mano kambarį. Visos atsisėdome ratu ant kilimo. Dafnė su Hana iškarto susižvalgiusios išsitraukė cigarečių pakelius, pasekiau jų pavyzdžiu.
- Vėl rūkai? Nuo kada? - nusistebėjo Dafnė, o ir Hana su Gruode klausiamai žvelgė į mane.
- Taip, nuo vakar, - šyptelėjau. Sukryžiavus kojas užsidegiau cigaretę, šalia garavo kavos puodelis. Jos žiūrėjo į mane, lyg užsirūkyčiau pirmą kartą ir galiausiai įtraukiau pirmąjį dūmą.
- Maniau, kad juokauji, - sumurmėjo Gruodė, - dabar vėl vienintelė likau nerūkanti…
Gruodė visuomet pasižymėjo sveika gyvensena: dviračiai, sporto klubas, įvairios arbatos, sveika mityba, judrios pramogos… Kai nulėkdavom į McDonalds ji dažniausiai valgydavo salotas, tuo tarpu mes šlamšdavom sūrainius. Net ir dabar kai visos gėrėme kavą - ji arbatą. Be galo tvarkinga, idealiai besimokanti, tvirtai žinanti ko nori, žodžiu tėvų džiaugsmas.
- Girdėjau mokysies vairuoti, - nusikvatojo Dafnė. Gerdama kavą palingavau. Ji suprato kaip teigiamą atsakymą.
- Ei, nebekamuoja pagirios, kaip su Eriku reikalai? - pasišaipė Hana. O Dafnė su Gruodė į ją taip pažvelgė, jog atrodė tuoj ją sudegins. Prisiminiau, buvau joms uždraudusi šią temą, bet dabar norėjau pasidalinti jausmais su jomis:
- Dėl pagirių tai viskas ore, o su Eriku kai kas nutiko… - tardama sakinio galą pajutau jų smalsius žvilgsnius. Jos priartėjo arčiau manęs laukdamos išsamaus pasakojimo.
- Na? Tai gal jau pradėk pasakoti? - nebeiškentė Dafnė. Aš tik nusišypsojau ir giliai įkvėpdama pradėjau pasakoti joms visus vakar vakaro įvykius: kaip buvau užpulta Niko, bėgdama nuo jo manęs vos nepartrenkė automobilis, o vairuotojas pasirodo buvo Erikas, kaip jį pamačius netekau sąmonės ir kaip atsigavau jo automobilyje. Automobilio sceną papasakojau su visomis smulkmenomis.
- Oho, - galiausiai tarė Hana, - na tikrai nesitikėjau, kad tu jam atleisi…
- Aš jam ir neatleidau, - atkirtau.
- Nepanašu, - nusijuokė Dafnė, o po nedidelės pertraukos tęsė, - bet vis dėlto maniau, kad tu jam anksčiau ar vėliau atleisi.
- Žinau, - nė nesigyniau. - Bet tikrai nežadu taip greitai pasiduoti, jis dar turės pakovoti…
- Nu pas jus ir melodramos… - konstatavo Gruodė. Aš nelinksmai nusišypsojau ir išgėriau visą kavą. Baigusios aptarinėti karščiausių vaikinų sąrašą ir kitus merginoms rūpimus reikalus išlydėjau jas namo. Likus viena pradėjau kapstytis savo pačios jausmuose. Tai daryti buvo visada nelengva užduotis. Ypač man - asmenybei neturinčiai pastovios nuomonės. Galiausiai nutariau, kad man kažką spręsti nėra jokios prasmės, kas bus tas bus. Pasirinkau loteriją. Tik neaišku - laimėsiu aš ar pralaimėsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą