- Atsiprašau, - iš įpročio sumurmėjau ir ėjau toliau. Kažkas pastvėrė už mano rankos ir tarė:
- Tu? - suskambo nusistebėjęs balsas, nors ir nenorėjau teko atsisukti ir pažiūrėti į tą kuris kreipėsi į mane, labai nustebau kai pamačiau Niko veidą.
- Aš, - sausai tariau.
- Hm, tu man skolinga, - jis atleido mano ranką ir priėjo arčiau, o aš instinktyviai paėjau atgal, jis nusišypsojo ir staigiai prirėmė mane prie seno pastato sienos, pajutau nuo jo dvelkiantį alkoholio tvaiką.
- Ką čia darai?! - sušukau jam tiesiai į veidą.
- Juk sakiau, tu man skolinga, - šįkart sušnabždėjo į ausį ir prisitraukė mane arčiau savęs, jutau jo šlykščiai saldžius kvepalus.
- Paleisk mane! Paleisk mane, kvaily! - šaukiau, bet jis užuot mane paleidęs šiurkščiai sugriebė už kaklo ir pabučiavo.
Bandžiau nutraukti jo šlykštų veidą nuo savojo, bet bergždžiai. Girdėjau plyštantį audinio garsą per kaklą, Eriko suknelė… Jo rankos pradėjo slankioti po mano kūną vis arčiau ir arčiau prisitraukdamas mane prie savęs. Jis dar stipriau įsisiurbė, o aš suleidau nagus jam į rankas. Jis nereagavo, manyje plūstelėjo adrenalino banga ir atsiminiau saugos pamokas, kurias mane išmokė Hana ir stipriai, pakėlusi koją spyriau jam į patį jo pasididžiavimą - tarpkojį. Jis atšokęs nuo manęs ir palikdamas tarpą tarp mūsų davė man antrą šansą - iš visos jėgos trenkiau jam į nosį su delno apačia, pasigirdo trekštelėjimas.
- Tu, debile, ką čia išdarinėji?! - jis susigriebė už nosies iš kurios jau sruvo kraujas. Aš sulinkusiais keliais paėjau atgal, pasibaigus adrenalinui pradėjau drebėti, nesupratau kodėl nededu į kojas. Stovėjau sustingusi ir stebeilijausi į jį. Lietus pylė kaip iš kibiro, mašinos lėkte lėkė šlapiu keliu pamirgėdamos lempomis. Pamačiau, jog Nikas pradėjo vėl artėti prie manęs, o aš negalėjau pajudėti, kaip baisiame košmare kai tave vejasi, o tu stovi, stovi ir negali pajudėti iš vietos, lyg kojos būtų įbetonuotos. Jis priartėjo prie manęs tiek, kad jau galėjo griebti mano ranką ir ištepti ją krauju. Jis nusijuokė ir laikydamas mano ranką švelniai tarė:
- Vi, to tikrai nereikėjo daryti, - jis palingavo galva į šonus, - tu tik viską apsunkini…
Jo kruvinas veidas artėjo prie manojo ir tik tada sugebėjau išlysti iš sąstingio, pradėjau jį daužyti savo rankomis per veidą, išslydus mano rankai iš jo pradėjau bėgti. Nežinau ar jis vijosi mane ar ne, bet bėgau taškydamasi per balas. Bėgau per gatvę, nebuvo laiko ieškoti perėjos, pasigirdo automobilių pypsėjimai, padangų šnypštimas. Akimirksniu vienas automobilis cypdamas priartėjo prie manęs, užsimerkiau, pradėjau drebėti, nuriedėjo paskutinės ašaros susipynusios su lietaus lašais.
Sustojau, buvau beveik šimtu procentų įsitikinusi, jog jis mane partrenks, bet atsimerkus pamačiau, jog automobilį ir mane skiria vienas centimetras. Iš automobilio pradėjo lipti tamsi žmogysta, jau įsivaizdavau kokį pamokslą žada išrėžti. Nusukau veidą į šoną, girdėjau kaip greitai per balas atšlepsi vyriški batai. Galiausiai atsukau veidą į … Eriką. Išsigandusiomis akimis stebeilijausi į jį, o jis į mane, kol galiausiai tarė:
- Vi?! Ką čia išdarinėji, nori nusižudyti? - jis reikliai paklausė manęs, - vos tavęs nepartrenkiau!
Mano širdis pradėjo tuksėti taip lėtai ir taip stipriai, jog atrodė tuoj numirsiu, o skrandis apsisuko 180 laipsnių kampu. Pradėjau giliai kvėpuoti, ausyse spengė. Pradėjus linkti keliams, paskutinis vaizdas, kurį regėjau buvo artėjantis šlapias asfaltas.
***
Girdėjau variklio urzgimą, tik niekaip nesupratau iš kur jis galėtų sklisti. Gulėjau kietai ir nepatogiai, nesupratau kur esu, kol pagaliau atsimerkiau. Buvau automobilyje, greitai apsidairiau ir pamačiau, jog prie vairo sėdi Erikas.
- Vika?! - jis taip sušuko, kad net krūptelėjau.
Jis sustabdė automobilį kelkraštyje ir nusliuogė į galinę sėdynę pas mane. Apžiūrinėjau savo rankas, kurios buvo išteptos krauju, Niko krauju. Jis nusekė mano žvilgsnį ir tarė:
- Kas tau po velnių nutiko?! Tu visa permirkusi ir dar kruvina, - jis nužvelgė mano varvančius plaukus, po to grįžo prie akių ir tęsė, - kai paklausiau ko tu lakstai gatvėmis tu nualpai… - jis pasukiojo galvą ir klausiamai žvelgė į mane.
- Aš… aš turbūt sulaužiau nosį… - nebaigiau sakinio.
- Kam? - reikliai paklausė Erikas.
- Nikui, - atsidusau, o jo žvilgsnis akimirksniu tapo šaltas. Turbūt pamanė, jog mes kartu ar panašiai ir tai koks kivirčas vykstantis tarp mūsų, tad iškarto norėjau jam išaiškinti, kad taip nėra. Dieve, ir kodėl visada jaučiu tą poreikį jam pasiaiškinti? Nuo tos minties dar labiau nekenčiau savęs, savęs kai būnu su juo.
- Erikai, jis… jis mane… jis prie manęs lindo… - užsikirtinėjau, o po to pravirkau. Negalėjau patikėti, jog verkiu, verkiu prie Eriko. Ir vėl eilinį kartą pasirodau silpna. Bandžiau nusiraminti, bet buvo dar blogiau pradėjau dar ir drebėti.
- Ką? Jis norėjo tave… - Erikas nesivargino užbaigti sakinį, - Vi, ar jis tau ką nors padarė, ar tau viskas gerai? - jis kiek susigūžė tardamas žodį “gerai”.
- Ne, - papurčiau galvą, - man viskas gerai… - aiškiau meluoti turbūt nebuvo įmanoma.
Dar viena išdavikiška ašara nuriedėjo mano skruostu, jau gal šimtąjį kartą šiandien. Įsivaizdavau kaip atrodau, visa permirkusi, susivėlusiais plaukais ir dar su jo suknele. Nuo to dar labiau pradėjau verkti, nesupratau kodėl negaliu sustoti, tikrai dabar verkiau ne dėl Niko šlikštybių, šiuo metu man tai mažiausiai rūpėjo, verkiau, jog aš čia su Eriku, vėl prie jo… Vėl mudu. Žodis “mudu” mintyse mane paveikė labiau, nei derėjo. Erikas atsiduso ir stvėrė mane į savo glėbį. O aš visiškai nesipriešindama apsivijau jo kaklą ir kūkčiojau. Kitomis aplinkybėmis aš niekada nebūčiau leidusi jam tai priartėti prie manęs, kitomis aplinkybėmis aš net nebūčiau jo automobilyje, bet dabar buvau čia. Buvau visiškai laiminga, jog bent trumpam skausmo ašaros persikeitė į džiaugsmo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą