- Manau dar turime laiko. - jis gundančiai sušnabždėjo man į ausį.
- Erikai, aš rimtai, kažkas gali pamanyti, jog nuskendom, - pradėjau juoktis.
- Na, manau niekas net nebandys to patikrinti...
- Kodėl? - nesupratau.
- Na... tu skleidei tokius garsus, kad... - kreivai išsišiepė.
- Kuo tau nepatinka mano skleidžiami garsai? - vaidindama įsižeidusią nuplaukiau tolyn nuo jo ir lipau iš baseino.
Jis savaime aišku sekė paskui. Spėjau greitai užsidėti suknelę, o jis jau buvo priešais mane. Savo nuostabiomis rudomis akimis jis žvelgė tiesiai į
manąsias.
- Vi, aš dievinu tavo skleidžiamus garsus, - jis meiliai apsisupo savo rankomis aplink mane.
- Beet..? - klausiamai pakėliau antakį.
- Tiesiog merginos netaip audringai aimanuoja, kaip tu - jis prunkštelėjo.
Su jo ištartais žodžiais nustūmiau jį tiesiai į baseiną. Jis net nesitikėjęs mano tokio išpuolio įkrito antrą kartą.
- Asilas! Gal dabar nelyginsi manęs su savo turėtom mergšėm! - nesusivaldžiau ir išrėkus jam tai išbėgau.
- Vi, ką tu čia?!.. - jis šaukė, bet tegirdėjau vandens purslus.
Grįžus į kambarį, kuriame knibždėte knibždėjo žmonių ieškojau bent vieno pažįstamo veido.
Daugelis šelmiškai šypsojosi, kiti įžūliai nužiūrinėjo. Juk buvau permirkusi nuo galvos iki kojų. Bet kažkodėl tai manęs nei kiek netrikdė. Priešingai, jaučiausi keistai laiminga. Netikėtai prieš mane išdygo pažįstamas veidas.
- Sveika, - su akinamai balta šypsena pasisveikino Martynas.
- Sveikas, ką čia veiki? - nustebusi paklausiau.
- Naa, Benas mano geras draugas, trumpam užsukau, stebiuosi, jog čia sutikau tave, - švelniai nusišypsojau, tuo tarpu jis mane nužvelgė ir nusijuokė.
- Atrodai...šlapiai, - pridūrė.
- Tikrai? Hm, tai kaip dar galima atrodyti jei tave įmetė į baiseiną? - susiraukiau.
- Oo, - jis mažumėlę susiraukė, - tavęs laukia nemalonus pokalbis, manau man jau laikas eiti.. - išvydęs greitai artėjantį Eriką sumurmėjo.
- Ne, pasilik, - keista, bet jis paklausė, kai atėjo Erikas jis vis dar stovėjo greta manęs.
- Gal po galais paaiškinsi ką čia išdarinėji? - piktomis akimis išrėžė Erikas. Su jo ištartais žodžiais dauguma žmonių atsisuko į mus.
- Ką būtent tau paaiškinti? - bejausmiškai tariau.
- Vi, nenervuok manęs, man jau nusibodo tie tavo žaidimai...
- Kokie dar žaidimai? - pertraukdama jį pašaipiai nusijuokiau.
- Vieną akimirką tu lydaisi nuo manęs, kitą jau bėgi pas kitą? - jis piktai nužvelgė Martyną. - Aš nesuprantu kas tau yra? Išvis mus dar kažkas sieja? - su paskutiniu jo ištartu klausimu
mano širdis nusileido netoli kulnų. Skubiai nugalėjau savo silpnumą. Jis nori, kad pasijusčiau kalta, suabejočiau jo jausmais man, dabar jis bando žaisti su manimi... Nee, to tikrai nebus, čia aš kuriu šio žaidimo taisykles.
- Ne dabar, Erikai...
- O kada??!
- Gal nuleisk toną? Visi žmonės į mus žiūri!
- Koks skirtumas?! Vi, aš myliu tave, ko tau dar iš manęs reikia?! - jau buvau pasiruošusi pulti į jo glėbį, tiek nedaug trūko, bet kažkaip susivaldžiau.
- Nieko, - šaltai tariau. - Iki, Erikai, susitiksim, - mirktelėjau ir paėmusi Martyno ranką ėjau link lauko durų, savaime suprantama Erikas sekė paskui.
- Ko tau reikia? - suskiemenavau.
- Niekur neisi su juo, - tvirtai tarė priartėdamas prie Martyno.
- Su kuo? - pašaipiai nužvelgdamas Eriką paklausė jis.
- Ė,ė nepradėkit, - stojau tarp jų.
- Vi, aš niekur tavęs neleisiu su juo!
- O man dzin, tu leidi ar ne, - su mano ištartais žodžiais Erikas mane sugriebė už rankų.
- Niekur neisi, supratai? - laikydamas tvirtai mane tarė, negalėjau nepastebėti jo įtūžusio žvilgsnio, kuris mane kažkiek gąsdino.
- Erikai, paleisk mane! - sušukau jam į veidą, - man skauda! - suinkščiau, kai jo rankos dar tvirčiau suėmė manąsias. Jis automatiškai jas atleido.
- Erikai, paleisk ją... - įsikišo Martynas.
- Tu išvis tylėk! Ko tu vėl čia maišais aš nesuprantu, eik savo keliais, - įniršusiu žvilgsniu Erikas perskrodė jį.
Martynas be jokių ištartų žodžių priėjo prie jo ir manęs. Atrodė, kad pernelyg lengvai jis mane išlaisvina iš Eriko gniaužtų ir lengvai paimdamas mano ranką padeda ant savosios.
Man buvo keistai malonu matyti jį kažkiek pažemintą, pralaimėjusį kovą visiems matant. Bet kartu buvo ir nepakeliamai sunku matyti jo įskaudintą, mylintį veidą, žvelgiantį tiesiai į mane...
Martynas čiupo mane, kol vėpsojau į Eriką kaip žuvis ir nusitempęs iki savo automobilio įsodino mane.
- Gerai, dabar paaiškink kas čia dedasi? - jis atsiduso ir užvedęs variklį pajudėjo iš vietos.
- Nutariau šiek tiek su juo pažaisti, - greitai akimis permečiau vietą, kurioje stovėjo Erikas - jo jau nebebuvo.
- Matau neblogai sekasi, - sekundei žvilgsnį nusukęs nuo kelio žvilgtelėjo į mane.
- Ir tu man padėsi... - koketiškai nusišypsojau.
Vi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą