- Vi? - neatpažinau balso.
- Mm? - užsimiegojusi ir apsvaigusi numykiau.
- O tu dar gyva! - pagaliau atpažinau persigandusį Dafnės balsą, - Ačiū Dievui! Gal paleisi tą butelį?!
- Butelį? - pažiūrėjau į savo rankas, vienoje iš jų buvo pustuštis viskio butelys. Ką? Jo net nebuvo justi. Jis buvo besvoris. Gal vis dėlto per daug nusitašiau?
- Taip! - sucypė ji.
- Ššš... - susiraukiau nuo jos skleidžiamo garso. Kam taip garsiai? Apsidairiau aplink save, kambarys nežymiai sukosi. Niekaip nesupratau kur dingo Martynas. Mano atmintis šokinėjo lyg ji būtų sudaryta iš tam tikrų kadrų. Atsiminiau tik atskirus gabalus. Nieko detalaus.
- Jau užteks, - ir čiupo iš manęs tą lengvą butelį.
- Nnnee, - iškart atsigavau, noriu komos!!! - Dafne atiduodi! - įsakiau.
- Arba kas? - ji aukštai iškėlė butelį. Buvau nepasiruošus jokiems žaidimams. Aš norėjau to ką ji laikė, ten taip aukštai, labai aukštai. Ar aš girta? Turbūt. Ar aš dar pajėgsiu? Dar ir kaip! Tai kokio velnio aš čia sėdžiu?
Su šiais protingais savo minčių ištartais sakiniais pakilau nuo didelės minkštos kėdės. Gal dar reikėjo pasėdėt? Nes su manimi buvo blogai. Vos tik atsistojau, nežinau ar tai būtų galima tai pavadinti, na aš stengiausi... Pajutau savo nugaroje kietas grindis. Mano veide atsirado kvaila šypsena, o po to pradėjau kvatotis. Ne šiaip juoktis, o tiesiog raitytis ant žemės iš juoko. Nežinau kas mane taip juokino. Gal dėl to, kad aš beviltiškai girta? Gal dėl to, jog matau tuos kvailai žiūrinčius susirūpinusius veidus? O gal dėl to, kad juokiuosi juokingai, taigi vos išgirdusi savo juoką negaliu nustoti juoktis? Į mane keliavo vitaminas C. Nejučia ant manęs atsirado didelės ir stiprios rankos, kurios iš visos jėgos stengėsi mane pakelti. Neilgai trukus jau stovėjau ant savo kojų! Na gerai, beveik stovėjau, buvau įsirėmusi į... Martyną. Taigi jis manęs nepaliko.
- Blemba, Vi, negi negali bent trumpam pabūti ramiai?! - jutau jo pasipiktinusį balso toną. Nieko neatsakiau, nenorėjau eikvoti savo tokios brangios energijos. Martynas mane pasodino į puikiąją kėdę. Jutau kaip mane užlieja tingulys ir jis toks malonus, užmerkiau akis. Taip patogu... Ne! Negi užmigsiu taip nieko nenuveikusi?! Plačiai atmerkiau akis, tačiau jos keistai žvairavo. Truputį pasitreniravus jos jau nebelakstė į šonus. Mano ausys išgirdo ginčą:
- Kas jai leido vartoti narkotikus?! - staugė įniršęs vyriškas balsas.
- Aš nežinau... - suglumusiu ir netgi drebančiu balsu atsakė moteriškas balsas.
- Ir dar gerti! Kokios jūs draugės?! - nesiliovė.
Ir tada mano ausis kažkas užgulė. Nebegirdėjau tų įkyrių balsų. Kas juos išmokė taip garsiai kalbėti? Netikėtai pajutau, jog po truputį atsinaujina energijos šaltiniai. Gal suveikė koks rezervas? Atsistojau vos tik pagalvojus apie tai. Mano akys užgaudė jau ant žemės pastatytą viskio butelį, greitai sučiupusi jį sprukau iš kambario. Kojos šiek tiek pynėsi, bet aš dar pajėgi. Davai, Vi, nuveik ką nors, - galvoje šaukė manyje tūnantis velniukas. Angelo net nenorėjau klausyti, juk tai taip nuobodu ką jis pasakys. Taigi lydima savo kompaniono ėjau nuotykių link. Veide niekur nebuvo dingusi ta kvaila holivudinė šypsena. Muzika visuose namuose nenustojo ūžusi.
- Vi? - girdėjau ieškantį manęs balsą.
Na jau ne, jie man nesutrukdys šiek tiek pasilinksminti. Jie tokie... perrūpestingi. Ar yra toks žodis? Tarkim. Suraukiau antakius lyg supykęs vaikas. Giliai įkvėpus ir naudodama jau paskutinius savo energijos likučius patraukiau į kažkokį kambarį. Uždegiau šviesą, jis buvo tuščias - stebulas. Pačiame kambario viduryje stūksojo milžiniška plati lova. Mano keliai net sulinko pamačius ją. Ai, kitą kartą, Vi, pasilinksminsi kitą kartą... Ir puoliau prie lovos. Tiesiog įkritau į ją. Ji buvo tokia nuostabi, tokia minkšta, tokia įtraukianti į miegą. Ir staiga mano blevyzgas nutraukė atsidarančių durų garsas. Nejudėjau, nenorėjau nutraukti tos sąjungos tarp manęs ir lovos. Tačiau išgirdau kaip kaip užsirakina durys. Nenoriai pakėliau savo galvą.
Prieš mane jau sėdėjo išvaizdus vaikinas. Aišku, kas gi daugiau. Nežinau ką ir ar išvis mes kalbėjom, tačiau vaikinas jau buvo lovoje.
- Jauti jėgą? - sumurmėjau.
- Kokią? - nežymiai nusijuokė.
- Ta lova, ji tokia... - neužbaigusi sakinio ėjau prie kito, - Tas ryšys tarp lovos ir manęs... - sapaliojau.
- Mhm, - švelniai sumurmėjo balsas, kuris jau buvo arčiau, - Aš žinau kuo ji dar yra nuostabi...
Ir jis atsirado ant manęs. Užgulė mane turbūt visu savo svoriu, nes vos galėjau giliau įkvėpti. Bandžiau nustumti jį, tikrai bandžiau! Bet buvo išnaudoti visi mano judėjimo rezervai. Jis taip švelniai mane lietė, jog jaučiausi kaip glostoma katė. Galbūt net murkiau? Nes man buvo taip gera. Jis pasuko galvą ir jo veidas atsirado dar arčiau. Mačiau jo akyse ko jis nori. Savyje pajutau norą, kuris troško dar daugiau. Susiradau jo lūpas ir įsisiurbiau. Jis buvo toks saldus. Rimtai, ką jis valgė prieš tai? Nes jo lūpos buvo tokios saldžios, jog niekaip, kad ir norėdama savųjų negalėjau nutraukti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą