- Ko tokia piktutė? - šaipėsi.
- O ar yra prasmė būti laimingai? - suskambėjo labai filosofiškai, todėl pakeičiau temą, - kas čia per mašinytė?
- Ai, čia šiaip, - išsisukinėjo.
- Čia šiaip? - nusijuokiau.
- Vika, dėl ko tu visada tokia smalsi?
- O kas čia per paslaptys? - dabar jau darėsi tikrai smalsu.
- Nieko, nesigilink. Pasakei Erikui? - pakeitė temą.
- Ne.
- Tai ką tu čia veiki? - nusistebėjo.
- Nu šiaip, va atvažiavau pavalgyt, - nusijuokiau.
- Joo, tau reiktų, kada paskutinį kartą valgei? - nusišaipė.
- Nesenai, gal vakar ar užvakar, - nusišypsojau.
- Vi, turi savaitę atsimeni? - jis vėl pradėjo.
- Tomai.. - mano gerklėje atsirado gumulas. Nekenčiau to jausmo kai jaučiu, jog artėja ašarų pakalnė. Tiesiog nuryjau tą gniutulą ir stengiausi valdyti save.
- Vi, kas nutiko? - vis dėlto viena išdavikiška ašara nuriedėjo mano skruostu ir Tomas akimirksniu atsirado šalia. Kodėl vaikinus taip veikia merginų ašaros?
- Ne, nieko, - purčiau galvą.
- Nepanašu į nieką... - jis nepasidavė ir apkabino mane per pečius.
- Tiesiog Erikas nežada atsisakyti savo praeities, - kreivai nusišypsojau.
- Kuria prasme?
- Aš vėl jį užtikau su kita... - liūdnai tariau. Buvau jau pavargusi nuo to jausmo, o jis vėl grįžo.
- Su kuo?! - jis netikėjo.
- Su ta blonde Sandra, - atrodė, jog net sušnypščiau, kai tariau jos vardą.
- Nee, negali būti, Erikas jos neperneša... Rimtai, Vi, kažką čia maišai... - jis buvo įsitikinęs jo šventumu.
- Ji staipėsi pusnuogė prieš mane, kai atvariau pasakyti Erikui ką padariau, bet žinai, noras kažkaip dingo...
- Nepagalvoji, kad tai gan juokinga situacija? - jis sukrizeno.
- Juokinga? - nesupratau.
- Jūs abu tokie patys! Kodėl jūs negalit nustot žaidę vienas kito jausmais? Aš nesuprantu, jum dar neatsibodo?
Tylėjau kaip žuvis. Tomas gan taikliai pataikė. Aš nežinau kas su manim darosi, kai pamatau kokį vaikiną, tuoj pat kyla noras atkeršyti Erikui už kiekvieną šliundrą... Tiesiog tada aš nebegalvoju, tai užvaldo mane. Visas tas pyktis, nusivylimas turi kažkur persiduoti...
- Tai kada žadi Erikui pasakyti? - Tomas nutraukė mano mintis ir vėl pradėjo kamantinėti.
- Ką pasakyti?! - pasigirdo piktas balsas už mūsų nugaros. Mano kūnas sekundei aptirpo. Erikas stovėjo už mūsų. Tomas atsisuko, kartu atsukdamas ir mane į jo pusę. Jutau kaip pradėjo daužytis širdis. Mačiau piktą Eriko žvilgsnį. O Tomas pradėjo juoktis. Ne šiaip juoktis, bet tiesiogine to žodžio prasme kvatotis.
- Duodu šimtą procentų, kad tave šitaip išgražino Vika! - jis trukinėdamas iš juoko sušuko. Aš per tą išgąstį, net nepastebėjau paliktų savo žymių ant jo veido. Nagų žymės dabar dar labiau išryškėjo, o lūpa buvo patinusi. Giliai širdyje labai plačiai nusišypsojau, bet mano išraiška prieš jį buvo bejausmė.
- Okey, neapgausi manęs, Tomai, savo taktika, davai klok, - visiškai rimtu veidu tarė Erikas.
- Oj ,čia ne mano reikalai, nenoriu kištis, - gynėsi Tomas, tuo tarpu į mane pasisuko Erikas ir klausiamu žvilgsniu nužvelgė mane.
- Ko vėl prisidirbai? - jis perbraukė sau per kaktą. Ir dabar į mane žvelgė keturios smalsios akys. Erikas spėliojo ką padariau, o Tomas galvojo, ką gi jam prikursiu.
- Nieko, - šaltai tariau, o vėliau sarkastiškai nusišypsojau. Žinojau, kad jį tai įsiutins.
- Vi, nenervuok sakyk! Neketinu čia spėliot! - jis pakėlė savo balsą ir priėjo prie pat manęs.
- Ė-ė, ramiau! - Tomas išsigando. Turbūt jau buvo primiršęs mūsų dramas.
- Nesikišk! - vienu metu su Eriku sušukom. Prisiekiu, viduje taip saldžiai juokiausi, jog buvo taip sunku laikyti tą "bejausmės" kaukę prieš jį. Tomas tokios neturėjo, tad vėl pradėjo juoktis ir iškėlęs rankas į viršų nuėjo link savo mašinos. Atsirėmė į kapotą ir nutarė būti žiūrovu.
- Vika, tu gali man pagaliau pasakyt ką prisidirbai? - jis jau ramiau tarė ir savo pirštais laikė mano rankas alkūnių sritimi. O aš velniškai nusišypsojus nutariau iškloti tiesą:
- Per Tomo party pasimylėjau su tokiu vaikinu... - na gerai, pasakiau beveik tiesą...
- Ką pasakei...? - mačiau, kad jis bando tvardytis iš visų jėgų. Jo įniršis pamažu kilo į viršų.
- Ką girdėjai, - žvelgiau tiesiai jam į akis ir mačiau, kad jis patikėjo. Jo rankos nebelaikė manųjų. Dabar jo rankos buvo sugniaužtos į tvirtus kumščius. Staiga, netikėdama savo akimis pamačiau kaip jis užsimoja...
Per sekundę tarp mūsų atsirado Tomas ir jį suvaldė. Jei ne jis, Eriko ranka būtų mane priplojusi prie žemės. Aš nejuokauju.
- Kekšė! - jis šaukė vėl puldamas ant manęs, bet Tomas jį tvirtai laikė. Aš nežinau iš kur pas mane buvo tiek blogio, bet aš mėgavausi ta akimirka. Žvelgiau į jo pavydų, įniršusį ir piktą veidą ir šypsojausi. Dabar ir viduje ir išorėje.
- Kalė! Paskutinė šliundra! Kokias dar man pretenzijas gali reikšti?! - jis nesiliovė manęs plūsti pačiais gražiausiais žodeliais.
- Taip! Aš tokia pati kaip tu! - nusijuokiau. Jaučiausi tokia galinga prieš jį, kad negalėjau nepasimaivyti.
- Aš?! Nelygink manęs su savim... - jis karčiai atsakė.
- Nes juk vaikinams tai galima, o man ne?! O man nusispjaut! Aš galiu daryti ką noriu! - užsivedžiau.
- Tai pirmyn, bėk pakartok!
- Butinai taip ir padarysiu!
- Tik neapsiribok vienu! - jis spjaute išspjovė žodžius.
- Žinoma, kad ne, ką aš su vienu veiksiu, visus išdulkinsiu! - išrėkiau jam į veidą. Jei Erikas būtų galėjęs mane bent paliesti, senai būčiau nutildyta už tokius žodžius, bet šįkart Tomas tikrai pasitarnavo. Pilnai pasitenkinus nutariau, jog man jau laikas dingti. Nusiuntusi Erikui oro bučkį pradėjau tolti nuo jų. Mačiau kai Tomas paleidžia Eriką, tačiau jis nebėga manęs sustabdyti, tik sušunka turbūt per visą kvartalą:
- Kalė!!!
O aš toliau toldama nuo jų, su šypsena veide iki ausų, parodau vidurinį pirštą iškeldama savo ranką kuo aukščiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą