- Ir ką siūlai?
- Pala, - ji iškėlė rodomąjį pirštą ir pradėjo maigyti savo išmanųjį telefoną. Radusi ko ieškojo, net suploko delnais ir priglaudė mobilųjį prie ausies. O aš klausiamai žiūrėjau į ją.
- Ieva? Žėk yra toks reikaliukas, aš su drauge šiandien norim pasiaust. – Ieva? Ne, nu kodėl ji. Mes gi nevirškinam viena kitos. Nesuprantu kuo gi Dafnė taip ją įsikibusi...
- Mhm, kokie dar variantai? O! Nice, šitas tinka, ok, kelinta? Viskas, susitiksim, ačiū! – sucypė iš džiaugsmo į ragelį.
- Ieva? Juk žinai, kad mes viena kitos nemėgstam...? – kreivai pakėliau antakį.
- Patikėk, jei nori pasitūsint, ši pana yra lobis, - tai sakydama Dafnės akys net sublizgėjo.
- Ta prasme?
- Ji visada žino kur vyksta tūsai, gali visada suveikt žolės ir kitų dalykėlių...
- Dafne, geriau neprasidėk su tais kitais dalykėliais, - pamokslavau kaip mama.
- Vi, nori šian pasiaust?
- Taip, bet...
- Vadinasi taip ir darysi, - ji pertraukusi mane mirktelėjo, - o dabar jau galim pradėt ruoštis!
- Dar nepasakei kur varom?
- Tomas daro tūsą.
- Tomas?! Juk jis geriausias Eriko draugas! – surikau.
- Ir?
- Ir tas, kad savaime aišku ten bus Erikas! Aš jo tikrai dar nenoriu matyt...
- Vi, – ji ramiai į mane pažvelgė, - bus Erikas, tik pamanykit, kas čia tokio? Negi dabar visada jo vengsi? Ir tai dar neaišku ar jis ten bus. Išvis baigiam apie tai galvot, jis arogantiškas egoistas kaip ir tu, jūs ideali pora!
- Ką? – išsižiojau.
- Kvą! Abu vienas kitą skaudinat dėl savo sušiktų principų, - ji pakraipė galvą, - Viskas! Mažiau kalbų, einam ruoštis!
Ir ji neleido man daugiau išsižioti. Pradėjome ilgą ruošimosi procesą. Nuo manikiūro iki drabužių. Mintyse skaičiavau prabėgančias minutes, kol Dafnė sukosi aplink mane. Ji ragino mane užsimerkti, mat ji nagali manęs padoriai išdažyti. Užsimerkiau. Pasidarė bloga pagalvojus, kad reiks susitikti su Ieva, o dar blogiau su Eriku. Nežinau ką aš jam galėčiau pasakyt. „Labas“? Nee. Jis kuo lengviausiai pasakytų „ate“... Bet aš beproto jo pasiilgau. Žinau, kad kai jį pamatysiu apsidžiaugsiu, bet kartu ir pasiusiu iš pykčio. Jei pamatysiu.
- Vi? – mano apmąstymus nutraukė Dafnė, - gali atsimerkti..
Ir atsimerkiau. Veidrodyje pamačiau tikrai kokybišką darbą.
- Gali nedėkot, tik maldauju paskubėk apsirengti, - ji nervingai kandžiojo lūpą.
Ji jau buvo išrinkusi suknelę. Ir lamei ji išrinko man patinkančią raudoną trumputę suknelę. Apsivilkau ją ir apsiavusi aukštakulnius, nukulnivau iki veidrodžio paskutiniams išvaizdos štrichams. Dafnė jau senai buvo susiruošusi ir kaip ji suspėjo?
- Jau? - ji nekantriai pakėlė antakius. O aš tik palinksėjau. Ji čiupo mane už rankos ir jau tempėsi durų link.
Suspėjau pačiupti rankinuką ir užrakinti duris. Nežinau kaip, kada ji suspėjo, bet mūsų jau laukė taxi. Įsėdusios nurūkome į reikiamą tašką.
Pagaliau privažiavome naujos statybos man pažįstamą namą. Kažkada jau buvau Tomo namuose. Sumokėjusios taksistui nuėjome judančio namo link. Dafnė ilgai spaudė durų skambutį vildamasi, jog taip bus greičiau. Netrukus prasivėrė plačios durys, o jose stoviniavo Tomas.
- O sveikutės, prašom, - linksmai tarė ir nei kiek nenustebo pamatęs mane.
Muzika viduje grojo visu pajėgumu. Įėjusios į vidų išvydome pilnus namus žmonių.
- Dafne! – už mūsų nugarų suspigo pažįstamas balsas.
- O, sveika, - apsikabino Ievą.
- Atėjai su Vika, - ji pažiūrėjo į mane, - ok, einam pradėsim linksmintis!
Ir tryse nuėjome į gan tuštoką kambarį, kuriame buvo tik gal koks penketas žmonių. Ieva iš kišenės išsitraukė permatomą maišelį, kuriame buvo balti milteliai. Amfa. Atsiklaupė prie stiklinio staliuko ir išsitraukė kortelę. Šiek tiek jų papylusi ant stalo pradėjo juos stumdyti paskirstydama į tris takelius. Šiame kambaryje buvę žmonės net nereagavo kas čia vyksta, jiems tai buvo įprasta. Ieva prispaudusi vieną nosies šnervę įtraukė miltelius.
- Bandysi? – ji žvelgė į mane.
Buvau bandžiusi. Žinojau koks jausmas apima pavartojus amfetamino, bet nežinau ar norėjau šiandien su tai prasidėt. Dafnė ir Ieva įsistebeilijo.
- Ok, imu, bet man iškart du, - atsiklaupiau prie stalo.
Ieva linksmai nusišypsojo. Ir lengvai sustumdė porą takelių. Susisukau rankinėje rastą dešimtinę, užspaudžiau vieną nosies šnervę ir pasvirau prie stalo. Dvejojau.
- Nagi, tik nesakyk, kad išsigandai, - su šiais ištartais Ievos žodžiais aš sutraukiau vieną, o po jo ir kitą takelį.
Nosyje jutau keistą deginimą ir kartu kutenimą. Gerklėje kartų skonį. Po manęs atėjo Dafnės eilė. Ji susitvarkė dar greičiau.
- Jau esi bandžius, - kreipėsi į mane Ieva.
- Teko, kažkada seniai...
- Klausyk, aš tau nejaučiu jokios neapykantos, tiesiog pamirškim visokias nesąmones dėl kurių nesutariam mokykloj? – mačiau, kad ji kalba rimtai.
- Su mielu noru, - nuoširdžiai nusišypsojau.
Ir nuėjome į bendrai bejudančių kūnų kambarį. Po kelių energingų šokių pajutau artėjantį poveikį. Nutariau nueiti į balkoną parūkyti. Balkone taip pat buvo apstu žmonių. Jų buvo pilna visur. Išsitraukusi vieną cigaretę ir ieškojau ugnies, bet eilinį kartą neradau.
- Gal pridegti? – maloniai pasisiūlė vyriškas balsas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą