36 įrašas.Meilės fanatikė

- Alio? - pakartojo vyriškas balsas.

- Mm.. Tomai? - nedrąsiai tariau, mintyse kurpiau planą kaip išsiaiškinti jų slaptus užsiėmimus.

- Vi? - jis nustebo.

- Taip. Žėk kur ten jūs žadat su Eriku važiuot, Erikas man sakė, tik užmiršau... - lyg tarp kitko paklausiau.

- Gerai čia sugalvojai, bet tau neišdegs...- jis nusijuokė. Velnias, jis mane perprato. Tomas kaip visuomet geriausias draugelis ir Eriko neišduos. Netgi man. Ypač man.

- Aš nieko nesugalvojau, gi man Erikas sakė, kad ir aš važiuočiau tik pamiršau kur ten tiksliai... - išsisukinėjau, dar turėjau mažytę vilties kibirkštėlę.

- Vi, tau ten ne vieta, patikėk manim, - jis rimtai tarė. Jis tikisi, kad po tokių savo žodžių mano smalsumas sumažėjo, jis turbūt juokauja! Dabar būtinai turiu išsiaiškinti kas čia per velniava.

- Išbandyk mane, - pasitikinančiai tariau.

- Man turbūt Erikas gyvenime neatleistų jei tau pasakyčiau, juolab, jog tai susiję su tavim...

- Su manim?!

- Nevertėjo tau to sakyt... - iš balso buvo girdėti, jog jis per daug pasakė.

- Dar ir kaip vertėjo! Nagi klok toliau! - užsivedžiau.

- Nieko nebus, viskas turiu bėgt...

- Ne! Tomai prašau! Pagalvok kaip turiu jaustis nieko nežinodama!

- Nesijaudink, Vi, jei ką Eriką mes apsaugosim...

- Tai jam gresia pavojus?!

- Velnias, Vi, viskas ir taip per daug pasakiau! Už dešimt minučių turiu būt vietoj, o aš plepu su tavim...

- Už dešimt minučių? Kur? - stengiausi išpešti kuo daugiau informacijos.

- Viskas, Vika, sėdėk namuose, iki. - ir Tomas padėjo ragelį. Sėdėt namuose? Jis rimtai? Kai žinau, jog Erikui gresia pavojus... Bet kodėl? Ir tai susiję su manimi... Sukau savo smegenis, bet nieko protingo ar bent tikėtino nesugalvojau. Tada man šovė mintis. Atsiminiau tą kartą, kai Erikas gulėjo dėl sumušimų. Mano mintyse išniro tečio pasakyti žodžiai:

''Mes tiksliai nežinome, mums niekas nieko konkretaus nepasakė, tik žinome, kad jį užpuolė kažkokia grupuotė..."

Kažkokia grupuotė. Mano širdis pradėjo nebesveikai plakti. Kaip Erikas gali susidurti su tokiais žmonėmis?
Ir kaip tai gali būti susiję su manimi? Nežinojau ką toliau daryti. Pagalvojau, jog dvi galvos geriau nei viena ir paskambinau Dafnei. Iš antro karto, ačiū Dievui, pavyko prisiskambinti.

- Dafne, kur tu susikišus tą telefoną? - isteriškai šaukiau į telefoną.

- Ė, ė, ramiau mergyt, - nusijuokė, - kokios problemos?

- Gerai, klausykis įdėmiai, nes daugiau nekartosiu, Erikas kažkur išvarė ir nežinau kur, ir tai mane žudo!
Tomas nieko detalaus nepasako, tik suka aplinkui tą temą, manau, kad jiems abiems gresia pavojus, tik aš neįsivaizduoju kur jie yra... Dieve, Dafne, maldauju, aš bijau... Bijau, kad šįkart nenutiktų dar blogiau nei anąkart... - mano isterija su kiekvienu žodžiu vis stiprėjo, mano skruostu nuriedėjo ašara.

- Vi, nusiramink, apie kokį ''aną kartą'' kalbi?

- Kai Erikas gulėjo ligoninėje ir kiek žinau tai kažkokios grupuotės darbelis...

- Ooo Dieve! Dabar viską supratau! Lauk manęs tuoj būsiu! - užsikrėtusi mano isteriška būsena sušuko ir padėjo ragelį.

Ką po velniais ji suprato? Kodėl aš vienintelė nieko nežinau? Tegul Dafnė judina savo subinę kuo greičiau čia, nes daugiau tos nežinomybės neištversiu! Iš to susijaudinimo namuose vaikščiojau iš vieno kampo į kitą, vis žiūrėdama į laikrodį, pagal Tomą, jie jau turėtų būti vietoje... Niekaip negalėjau suprasti su kokiais žmonėm jie žada susitikt ir kokiu tikslu! Pasigirdo kurtinantis skambutis į duris, nuo kurio gerokai krūptelėjau, kadangi namuose buvo beprotiškai tylu. Puoliau iškart prie durų. Dafnė prasibrovė pro jas net nepasisveikindama ir atsistojo vidury kambario. Uždariau duris ir buvau pasiruošus užbombarduoti ją klausimais.

- Dafne, maldauju klok viską, nebėra laiko! - užrikau.

- Vi, manau, kad kai ką išsiaiškinau, bet pradžiai tai reikia patikrinti... - ji dėstė savo mintis.

- Ką būtent? - reikliai paklausiau.

- Nikas, Pijus, Martynas... Manau jie visi susiję, - sušnabždėjo ji.

- Ką turi galvoje?

- Aš tau kai ko nepasakojau... - ji nutilo ir užsimerkė. Tokie jos veiksmai mane gąsdino ne mažiau nei dabartinė situacija. Mintyse vėl išniro atsiminimai. Atsiminiau mano ir Dafnės pokalbį rytą po Tomo vakarėlio:

 "- Jis visiškai nebevaldė savęs, pasiuntė savo draugus, pradėjo mėtytis daiktais, aiškinosi kas čia per bachūras... Nu žodžiu, elgėsi taip lyg jis būtų super pavydus tavo vaikinas.
- Bet jis nėra, - atkirtau.
- Tavo laimei, - ji atsiduso.
- Kodėl?
- Vi, jis pavojingas... "

Tuo metu man tai buvo juokinga ir net nesivarginau toliau klausinėti Dafnės apie jį. Nesupratau kaip Martynas gali būti pavojingas. Nikas irgi nepasižymėjo geru elgesiu su manimi, o Pijus? Jo gerai dar nepažįstu, bet jei jis jų draugas, tai manau irgi ne auksinis. Be to jis buvęs Ievos vaikinas, o Ieva irgi nėra gera mergaitė. Rimtai pagalvojus, juos visus sieja vienas dalykas - aš. Jie visi lindo prie manęs. Niko nekenčiu, Martyno vos neįsimylėjau, o Pijui nepavyko atsispirt... Tik ko būtent jie nori iš manęs? Ir Eriko?
Dafnė jau kurį laiką stebėjo mano susimąsčiusį veidą ir nieko nesiryžo sakyti.

- Sakei reikia tai patikrinti, kaip? - pagaliau atsigavau.

- Manau turėtum paskambinti Martynui ir paklausti detaliai kur jis yra ir ką veikia, jei tai maždaug sutaptų su Tomo ir Eriko žodžiais, galima būtų manyti, jog aš teisi...

- Dėl ko teisi?

- Vi, paskui, kaip pati sakei nėra laiko, skambink, - ji kilstelėjo galvą ir žvilgsniu parodė į telefoną.

Greitai čiupau jį ir adresų knygelėje suradusi Martyno numerį nuspaudžiau žalią ragelio mygtuką. Po kelių laukimo signalų, mano laimei, jis atsiliepė. Dafnė gestų kalba parodė, jog įjungčiau garsiakalbį.

- Martynai? - nedrąsiai tariau, kiek tik galėjau slėpiau savo susijaudinusį balsą.

- Oho, Vi? Taip ir galvojau, kad manęs pasiilgsi, - jis nusijuokė.

- Na, beveik pataikei, ar nenori susitikt, baisiai nuobodžiauju... - apsimetinėjau kvailele.

- Hmm, naa dabar nelabai galiu, kai kur veluoju, - mano širdis trumpam sustojo plakusi, ar įmanoma, jog Dafnė teisi? - Bet už kokių poros valandų aš visas tavo...

- Na aš dabar norėčiau susitikt, beja kur važiuoji? - tikėjausi, jog jis nesupras mano klastos.

- Reikia sutvarkyt keletą reikalų, - jau rimčiau atsakė, bijojau, kad tik jis nieko neįtartų.

- O kur tuos reikalus žadi tvarkyt? - spaudžiau jį toliau, galvojau ar tik neperdrąsiai jo užklausiau. Meldžiau Dievo, kad tik jis nieko neįtartų...

Jis kelias sekundes patylėjo ir iškvėpęs pasakė paskutinį sakinį, nuo kurio aš sustingau, nuo kurio aš nebegalėjau įkvėpti ar judėti:

- Vi, per daug nesijaudink šįkart paliksim jį gyvą...


and then she was thinking of death

35 įrašas.Meilės fanatikė

Viskas vyko kaip sulėtintame filme. Žiūrėjau į lėtus Eriko žingsnius, kurie judėjo link vonios kambario durų. Jo rankai pasiekus rankeną nuryjau seilę. Erikas staigiu judesiu atidarė duris. Užsimerkiau. Girdėjau kai Erikas tiesiog įšauna į kambarį tikėdamasis kažką rasti. Bet nieko daugiau nebuvo girdėti. Tyla.

- Čia nieko nėra! - pagaliau Erikas sušuko; jo balsas skambėjo nepatenkintai.

Ką? Kaip tai nieko? Gal Pijus po kokiu rankšluoščiu palindo?! Šviesos greičiu atsiradau greta Eriko. Jei jis tik būtų mane stebėjęs, būtų pamatęs mano iš nuostabos iššokusias akis. Čia nieko nebuvo. Ant grindų gulėjo sudaužytas kvepalų buteliukas, o langas buvo praviras. Bet Pijaus niekur nebuvo matyti. Mintyse iškart šovė mintis: kaip jis tilpo pro tą langą?

- Vi, aš nedurnas, kas čia buvo? - vistiek kibo Erikas.

- Kaip matai nieko, palikau atidarytą langą ir tiek...

- Ir numetė kvepalų buteliuką? - jis pertraukė mane.

- Na taip, ką aš žinau, gi nebuvau čia, - gyniausi, - okey, Erikai, nepradėk, einam...

- Nereikia čia visko išvalyt?

- Paskui, - mostelėjau ranka ir nusijuokiau, nors juokas vis dar buvo kiek įsitempęs, Erikas patikėjo.
Paėmiau jį už rankos ir nusitempiau iki savo kambario. Jis visą laiką, kai lipom laiptais iki jo, trankė man per užpakalį. Atkeršijau jam įkandus į kaklą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jis pakėlė mane ir numetė ant lovos. Ne itin romantiška, bet buvo taip juokinga, kad negalėjau pykti. Mano juokas turbūt nuteikė jį kita linkme. Erikas atsidūrė virš manęs ir atsargiai savo lūpom prilietė manąsias. Po nemažų juoko priepolių aš gaudžiau orą ne tik nuo jų. Dusdama gaudžiau jo alsavimą, užmerkiau akis ir nieko daugiau nebegalvojau. Negalėjau atsiplėšti nuo jo - kaip visada. Išmečiau iš savo galvos visas neramias mintis ir atsidaviau šiai akimirkai. Erikas švelniai apkabino mane ir greitu judesiu užsimetė ant savęs. Jis prisitraukė mane dar arčiau prie savo krūtinės. Buvo taip gera jausti jį šalia, liesti jo tobulą kūną... Turėjau sau pripažinti, jog jo neįmanoma pamiršti, kad ir kaip norėčiau. Nematydama jo, negirdėdama jo balso galvoju apie jį kiekvieną minutę. Aš taip jo pasiilgstu. Ir turbūt nei vienas neatstos man jo. Mano Eriko.
Savo pirštais panirau į jo švelnius plaukus, prisitraukdama jo veidą vis arčiau ir arčiau savęs. Be perstojo bučiuodamas mane, Erikas glostė mano skruostą, šiek tiek drebančiom rankom lietė mano kaklą.

-Vi,- jis vis kartojo mano vardą tarp bučinių. Tai buvo toks tobulas jausmas. Būtent dabar jaučiau, jog mus sieja vienodas ryšys. Mes abu vienas kitą dievinom. Ir staiga, pačią tinkamiausią minutę, pradėjo skambėti jo telefonas. Šaunu. Jis iškart sustingo ir pradėjo graibytis savo kišenės ieškodamas mobiliojo. Neslėpiau savo pakelto antakio žvilgsnio ir vaikiškai apsimečiau esanti pikta.

- Nu? - nelabai mandagus pasisveikinimas mane pradžiugino, vadinasi ir jis neapsidžiaugė skambučiu visai netinkamu laiku. Vis dar gulėdama ant Eriko, savo smiliumi piešiau įvairiausias geometrines figūras ant jo krūtinės. Kažką išgirdęs jis susiraukė, o aš pakštelėjau į jo putliai suglaustas lūpas.

- Dabar negaliu, - tvirtai pasakė. Kažkas šiame pokalbyje man nepatiko. Erikas buvo kažkoks netoks, per daug šaltas ir piktas.

- Tomai, negaliu dabar, - jis pakartojo. Taigi jis kalbėjo su Tomu. Dabar visa tai man dar labiau nepatiko.Tomas geriausias Eriko draugas, nemanau, kad šiaip sau jis taip su juo kalbėtų.

- Kas toks? Supratau. Įdomu ką jis pasakys, būsiu už pusvalandžio, - ir Erikas padėjo ragelį. Mano išraiška turėjo jam parodyti, jog esu visiškai nepatenkinta. Kaip greitai pasikeičia jo nuomonė. Kažkoks kelmas jam svarbesnis už mane.

- Kas čia per reikalai? - bedžiau pirštu jam į krūtinę.

- Nieko, šiaip, - išsisukinėjo.

- Šiaip? - kreivai pažiūrėjau, - su kokiu čia bachūru žadat susitikt?

- Vi, tu per daug girdi, - jis nusijuokė. Juokas buvo apsimestinis, atpažinau - jis kažką slėpė.

- Kas tas "jis" ?

- Niekas, Vi, paskui papasakosiu, jau turiu važiuot, reikia dar iki namų grįžt...
Atsirėmiau į jo pečius ir pakilusi išlipau iš lovos. Tylėdama ir net nežvilgtelėdama į jį, išsikrapčiau iš rankinės cigaretes. Išsitraukus vieną iš pakelio ir užsidegusi nuėjau prie lango. Girdėjau kai Erikas pakyla iš lovos ir artėja prie manęs. Iš už nugaros pajutau jo šiltas, mane apglėbiančias rankas.

- Vi, nepyk, - jis pabučiavo man į paausį. Įtraukiau dūmą ir išpučiau jam į akis. Jis pačiupo iš manęs cigaretę ir kelis kartus įtraukęs grąžino ją man.

- Pyksti? - jis paklausė, vis dar mane apsikabinęs ir švelniai savo lūpomis glostydamas man kaklą.

- Ne.

- Labai pyksti? - jau linksmiau tarė.

- Taip.

- Aš sutvarkau reikalus ir grįžtu pas tave, - jis atsuko mane, kad stovėčiau priešais jį. Jo veide žaidė tobula šypsena, prieš kurią buvo neįmanoma atsispirti. Palinksėjau. O jis pačiupęs iš manęs cigaretę išmetė pro langą.

- Šiandien užteks, - nusijuokė ir pabučiavo mane. Bučinys buvo trumpas. Atsisveikinant man reikėjo kažko didesnio, tad abejomis rankomis prisitraukusi jį prie savęs pabučiavau kaip reikiant. Jis akimirksniu užsivedė mano nuotaika. Jei būtume turėję daugiau laiko, nežinia kaip visa tai būtų baigęsi. Jis stipriai apkabino mane, kad net oro pradėjo trūkti. Abu šypsojomės kaip kvailiai.

- Aš tuoj grįšiu. Myliu tave, - tai ištaręs jis mane paleido ir išėjo. O aš stovėjau kaip įbesta. Tie du paskutiniai jo ištarti žodžiai mane pritrenkė. Jaučiausi kaip nutrenkta srovės. Visiškai nesitikėjau jų išgirsti. Manyje buvo tiek daug jausmų, bet turėjau juos prislopinti. Nereikia taip jų sureikšminti. Tai tik šios akimirkos jausmas. Šiandien aš irgi jį myliu, bet negarantuoju dėl rytojaus. Žinau, tai keista, nenormalu ir panašiai, bet tokia jau aš, ir kažkodėl nemanau, kad jis kitoks.

Dabar turėjau įsiaiškinti ką nuo manęs slepia Erikas. Jei tai būtų nesvarbu, jis būtų ėmęs ir pasakęs, bet ne, jis išsisukinėjo, o aš žinau, kad tai kažkas negero, jei jis tai slepia. Nežinojau į ką daugiau kreiptis tuo klausimu, taigi surinkusi numerį laukiau atsako.

- Klausau? - atsiliepė kimus vyriškas balsas.

34 įrašas.Meilės fanatikė

Žinau kaip tai vaikiška ir kvaila, bet nugrūdau Pijų į vonios kambarį. Savaime aišku jis priešinosi, bet taip įnirtingai maldavau, kad turbūt jam pabodo ir nusileido. Beldimas į duris nesiliovė. Jaučiausi kaip kokiame filme, kai žmona slepia meilužį ar kažkas panašaus. Bet turbūt reikėtų atrasti geresnę slėptuvę... Nebeturėjau laiko ieškoti ko nors geresnio. Vistiek Erikas čia neužsibus. Stovėjau tarpduryje ir nervingai kramčiau lūpą dvejodama ką daryti toliau.

- Pabūsi tyliai? - rimtu žvilgsniu nužvelgiau Pijų.

- Gerai, tik neužtruk, - jis nusijuokė, - gal bent kokį žurnalą duotum? Ką man čia veikt? - šaipėsi. Greitu judesiu numečiau jam Cosmopolitan'ą nuo staliuko prieškambaryje. Jis krenkštelėjo, bet aš nebekreipiau į jį dėmesio. Parodžiau tylos ženklą pridėdama pirštą prie lūpų ir uždariau vonios duris. Susikoncentravau ties skambančiomis durimis. Pasitaisiau plaukus ir giliai įkvėpus nuėjau link jų. Dar kelias sekundes stovėjau, bet galiausiai pasukusi raktą atidariau duris. Erikas stovėjo atsirėmęs į sieną, sukryžiavęs rankas, jis žiūrėjo į mane su kreiva šypsena. Negalėjau atsilaikyti jo tokiai nuotaikai ir nusišypsojau pati. Jis įsistebeilijęs dar labiau išsišiepė, o aš jutau kai man paskausta žandai išlaikant šypseną. Trumpam nuleidau akis, o jis akimirksniu atsidūrė šalia manęs. Neleidau jam taip greitai priartėti ir palikusi atidarytas duris įėjau į vidų. Pijus tylėjo kaip pelė. Iš paskos išgirdau kaip užsidaro durys, šyptelėjau. Atsisėdau ant virtuvės stalo ir užsidėjau koją ant kojos. Erikas lėtai, labai lėtai artėjo prie manęs. Žiūrėjau tiesiai į jo tobulas rudas akis, o jis jų nenuleido nuo manųjų. Galiausiai pajutau jo švelnias rankas ant savo kojų. Jos kilo aukštyn link mano liemens ir jį pasiekus, prisitraukė mane arčiau savęs. Jis stovėjo priešais mane ir švelniai, bet kartu nedrąsiai pabučiavo mano kaklą. Atsargiai paėmęs mano ranką, jis sunėrė savo pirštus į manuosius. Man sukuteno kaklą nuo jo karšto kvėpavimo, o širdis pasileido plakti kaip pašėlusi. Jis švelniai palietė mano plaukus, skruostą. Apsivijau jį savo kojomis. Jis šelmiškai nusišypsojo ir pažvelgė man į lūpas. Lėtai ir labai švelniai, bet kartu karštai ir aistringai jis pabučiavo mano lūpas. Viduje pajutau kylantį geidulį. Supratau kaip stipriai jo pasiilgau. Be perstojo bučiuodamas mane, jis glostė mano skruostą, šiek tiek drebančiom rankom lietė mano kaklą, pečius, nugarą... Atrodė, jog jis manęs pasiilgo ne ką mažiau. Jis buvo toks atsargus ir išsiilgęs, toks mielas ir saldus, koks būna retai. Trumpam atsitraukus, tik dabar pastebėjau kaip jį išgražinau: nagų žymės ant skruosto dar nebuvo dingusios, o apatinė jo lūpa irgi atrodė nekaip.. Liūdnai šyptelėjau ir švelniai nykščiu perbraukiau per jo apatinę lūpą, tada dar švelniau pakštelėjau jam į lūpas. Apsivijau jo kaklą rankomis ir nosimi išilgai perbraukiau jo kaklą sušnibždėdama:

- Labas...

- Labas ir tau, - jis išsišiepė iki pat ausų, - ačiū, kad įleidai, - jis nusijuokė.

- Būtum ir pats įėjęs, - mano veide irgi niekur nedingo šypsena.

- Tas tai tiesa, - jis kiek rimčiau tarė ir lyg kažkam kaupdamasis įkvėpė. Tankiai mirksėdama laukiau jo kol prabils.

- Kas yra? - neiškenčiau jo tylos.

- Matau pažįsti mane geriau, nei aš, - šyptelėjo, - aš noriu tau pasakyti, jog tarp manęs su Sandra nieko nebuvo. Tik leidau jai pernakvoti...

- Ššš... - uždengiau jo burną savo pirštais. Nenorėjau nieko girdėti. Nesvarbu tai melas ar tiesa. Dabar nenorėjau pradėti tokių temų. Turbūt jis tai suprato, nes linktelėjo ir pabučiavęs mano pirštus, jis paėmė mano ranką į savąją. Staiga jis keista išraiška veide išpūtė akis:

- Valgei sušį?! - prunkštelėjo.

- Taip, - rimtai atsakiau.

- Bet gi tu jo nekenti! Kiek kartų prašydavau paragauti bent vieną, bet tu kategoriškai atsisakydavai, - jis toliau smaginosi.

- Taip, - vis dar laikiau rimtį.

- Šįkart irgi nepatiko?

- Taip, - vis kartojau.

- Taigi nesupyksi jei kelis pavogsiu... - jis išsivadavo iš mano kojų ir iškeitė mane į sušį. Smagumėlis. Kreivai žiūrėjau į jį visiškai nepakeitusi pozos. Jis kimšo vieną po kito ir dar pasigardžiuodamas. Galų gale jo ''keli'' virto visais. Jis suvalgė viską mažiau nei per penkias minutes.

- Jau? - pakėliau antakius, o jis tik vaikiškai iškišo liežuvį, - nesvajok, jog po šito tu galėsi su manim bučiuotis, - pareiškiau ir nušokau nuo stalo. Net nupurtė įsivaizdavus vėl tą šaltos žuvies skonį.

- Lažinamės? - jis šelmiškai nusišypsojo.

- Ne! Erikai, pasakiau ne! - jau ruošiausi sprukti, bet jis mane pačiupo iš už nugaros ir stipriai apsivijo rankomis mane per liemenį. Jis pradėjo mane kutenti, o aš kvatotis. Ne šiaip, o iš visos gerklės. Tada atsuko mane taip, kad būčiau priešais jį ir iš lėto pradėjo artėti. Suspaudžiau lūpas ir pradėjau muistytis kaip maža mergaitė, kad tik išsisukčiau nuo jo bučinio. Sukiojau galvą į šonus taip greitai, kad jis tikrai nebūtų spėjęs manęs pabučiuoti.

Ir tada pasigirdo dūžis. Mes abu krūptelėjome. Visi žaidimai dingo iš galvos, kai supratau, jog tai sklinda iš vonios kambario. įsitempiau kaip styga.

- Kas ten? - Erikas skrodžiamai žvelgė į mane. Mano akys nervingai lekiojo nuo vonios durų ir iki jo pirmyn ir atgal. Jis išsivadavo iš mano glėbio ir pradėjo eiti link vonios. Tą akimirką mano širdis sustojo plakusi. Stipriai įsikibau į jo ranką traukdama jį į savo pusę, kad tik nenueitų į tą prakeiktą vonios kambarį.

- Erikai, ten nieko nėra! - paskutinį kartą beviltiškai sušukau...

33 įrašas.Meilės fanatikė

Grįžau namo. Visą kelią ėjau pėsčiomis. Norėjau šiek tiek prasiblaškyti, išvėdinti mintis ir pamankštinti kojas. Užtrukau mažiau nei pusvalandį, nors ėjau tikrai pakankamai lėtai. Namuose buvo tuščia, nejauku ir net šalta. Atrodė, jog čia buvau pakankamai senai. Sugurgėjo pilvas. Ir kada aš paskutinį kartą valgiau? Nupėdinau iki šaldytuvo. Aišku, kad tuščias, kaipgi kitaip... Jau buvau pasiryžusi užsisakyti picos, bet pagalvojau, kad tai nieko ypatingo. Norėjau kažko naujo. Pasičiupau savo laptopą ir pradėjau naršyti po įvairiausias pasaulio virtuves. Akys užkliuvo už stambaus šrifto reklamuojančio sušį. Turbūt paskutinį kartą tai valgiau vaikystėje, surinkau numerį ir plonu balseliu atsiliepusiai poniai sudiktavau savo pageidavimus. Mano maistas mane pasieks valandos bėgyje. Jau norėjau išjungti kompiuterį, bet sumirksėjo skype žinutė. Buku žvilgsniu žiūrėjau į ekraną, galvojau ar verta ją perskaityti. Vis dėlto smalsumas nugalėjo. Porą kartų spustelėjus pelės mygtukus prieš mane išniro Eriko žinutė:

[18:18:25] Erikas : ką tu?

Ką tu? Ką? Ar aš čia kažko nesupratau..? ''ką tu?'' - čia jis rimtai? Ką tai turėtų reikšti? Okey, stop.
Nekenčiu to jausmo, kai pradedu analizuoti kiekvieną žodį, o ypač jo. Barbenau į stalą smiliumi ir galvojau ką turėčiau į tai atsakyti. Dar spėliojau ar išvis verta pradėti pokalbį. O dar ypač per skype. Išvis nevertinu internetinių pokalbių, kaip tikro realaus bendravimo. Bet ta žinutė tiesiog mirgėjo man priešais akis. Ir dar ta laisva valanda... Iššoko dar viena žinutė:

[18:20:12] Erikas : alio?

Nu dabar tai tikrai susierzinau. Ko jis iš manęs nori? Nieko negalvodama suminkau klaviatūros mygtukus, bandydama neišsiduoti, jog jis mane taip veikia:

[18:21:02] •V!ka*~: ko?

Mano atsakymas atrodė kvailai, bet būtų buvę dar kvailiau jei jį būčiau pradėjusi taisyti. Sustigusi laukiau atsakymo.

[18:21:30] Erikas : tai visgi atrašei...
[18:21:33] •V!ka*~: kaip matai
[18:21:40] Erikas : aš žinau, kad tu nemiegojai su tuo kažkokiu Pijum

Ką? Tikriausiai Tomas išpliurpė, gal taip dar geriau...

[18:22:00] •V!ka*~: kas iš to?
[18:22:08] Erikas : kaip tai kas iš to?
[18:22:14] •V!ka*~: tai vistiek nieko nekeičia...
[18:22:20] Erikas : keičia ir dar kaip
[18:22:26] Erikas : bet tai nereiškia, jog aš nepykstu
[18:22:33] •V!ka*~: ir kodėl tu manai, kad man tai rūpi?
[18:22:40] Erikas : aš žinau, kad tau rūpi
[18:22:45] •V!ka*~: tu nieko nežinai
[18:22:55] Erikas : Vi?
[18:23:01] •V!ka*~: ko?
[18:23:11] Erikas : aš atvažiuoju pas tave
[18:23:17] •V!ka*~: ne
[18:23:22] Erikas : taip
[18:23:33] •V!ka*~: aš ne namie
[18:23:40] Erikas : tu tokia prasta melagė, juk galėtum sugalvoti kažką įtikinamesnio
[18:23:46] •V!ka*~: aš rimtai sakau
[18:23:49] Erikas : ok vistiek atvažiuoju, palauksiu
[18:24:01] •V!ka*~: aš net nežadu atidaryti tau durų
[18:24:16] Erikas : tai visgi tu namie...
[18:24:23] •V!ka*~: ne
[18:24:31] Erikas : ok, būsiu už kokių gerų 20 min

Ir jis atsijungė. Kaip jis drįsta? Aš rimtai jam neatidarysiu durų. Iš to įsiučio pasidarė net karšta. Greitai nubėgau iki savo kambario persirengti kiek ploniau. Užsivilkau gan atvirą palaidinę ir itin siaurius džinsus.
Dieve, ir ką aš bandau apgauti? Net persirenginėju dėl jo! Papurčiau galvą, norėdama numesti tokias mintis šalin. Vėl grįžau į virtuvę ir pasileidau muziką. Pasigirdo durų skambutis. Kiek įsitempiau, tyliai nuslinkau link jų. Lėtai atrakinau duris ir dar lėčiau jas atidariau. Galėjau ramiai atsikvėpti, prieš mane stovėjo kažkoks nepažįstamas žmogus.

- Taip?

- Ar jūs užsisakėte suši? - kiek pasimetęs paklausė vyras.

- O, taip, atleiskit, - buvau jau užmiršusi apie užsakymą, - kiek aš jums skolinga?

- Trisdešimt, - kukliai nusišypsojo vyriškis.

- Prašau, - padaviau pinigus ir iš jo rankų pasiemiau gan didelę dėžutę.

- Ačiū, skanaus ir gero vakaro...

- Ir jums! - sušukau ir greitai uždariau duris. Atsisėdau prie stalo ir atidariau dėžutę.
Čia puikavosi keliolika įvairiausių skonių suši gabaliukų. Čiupau valgymo lazdeles ir greitai įsidėjau vieną gabalėlį. Skonis buvo nekoks. Tačiau dar nepraradau vilties, kad kitas kąsnis bus skanesnis.
Užkabinau vieną su kažkiu raudonu įdaru ir įsidėjau į burną. Šalia sušių buvo pridėtas sojų padažas ir kažkoks orandžnis dalykėlis panašus į lašišą. Burnoje voliodama antrą kąsnį įsidėjau ir jo. Fu. Skonis nei kiek nepagerėjo. Vistiek tai glitus dalykas atsiduodantis žuvimi. O tas orandžnis dalykėlis buvo muilo skonio su saldžiai aštriu prieskoniu. Jau geriau būčiau užsisakiusi picos. Pasijutau dar labiau alkana nei prieš tai. Nustūmiau dėžutę toliau nuo savęs ir ruošiausi vėl šturmuoti šaldytuvą, bet sustingau kai išgirdau skambutį į duris. Vėl. Tyliai nutipenau link lango pasižiūrėti kas į jas skambina. Visiškai pasimečiau kai už jų pirmyn ir atgal vaikštinėjo Pijus. Nulėkiau prie durų ir greitu judesiu jas plačiai atidariau.

- Pijau?! - vaidinau nustebusią.

- Aa, taip čia aš, - nusišypsojo savo rankas laikydamas užpakalinėse džinsų kišenėse.

- Ką čia veiki?

- Gal galiu užeiti? Aš trumpai. - kiek susigėdęs pasikasė pakaušį.

- Gerai, bet tik trumpam, kai ko laukiu, - žinau buvau nesvetinga, bet nenorėjau nemalonumų. Atidariau dar plačiau duris ir įleidau jį į vidų.

- Aš atėjau atsiprašyti...

- Taiiip? - tripenau koja ir paslapčiomis žvilgčiojau į langą ar tik neatvažiavo Erikas.

- Na žinai, dėl ano vakaro, aš buvau girtas ir panašiai...

- Aš suprantu. Atleidžiu. - greitai išbėriau.

- Tikrai?

- Taip.

- Vi, tu esi tikrai labai graži mergina, - jis nusišypsojo plačia šypsena, o mane jo žodžiai privertė savo akis nuplėšti nuo lango.

- Ooo, ne ne ne, - purčiau galvą, - Pijau, suprask mane teisingai tu esi mano draugės vaikinas...

- Buvęs vaikinas, - jis pertraukė mane.

- Nesvarbu. Tu tikrai esi žavus, bet ne tiek, kad priverstum mane tai pamiršti.

- Na bet tą vakarą buvo gera abiems, - jis nesiliovė.

- Pamiršk tai! Labai prašau...

- Labai jau daug prašai, - jis priartėjo arčiau manęs, - sunku pamiršti tokią seksualią panelę kaip tu.

- Verčiau jau pasistengtum! - išspjoviau žodžius ir atitolau nuo jo dviem dideliais žingsniais. Pasigirdo durų skambutis. Aš sustingau kaip įbesta, net nereikėjo pažiūrėti kas stovėjo už jų, jau ir taip žinojau kas. Jutau kaip mano veidas išbąla, o širdis atsiranda kažkur skrandžio srityje.

- Kodėl neatidarai durų? - Pijus nusijuokė iš mano reakcijos.

- Ššš! - susiraukiau ir nervingai kramčiau nagą galvodama ką daryti su Pijum. Pasigirdo dar vienas skambutis į duris.

- Vi! Žinau, kad tu namie! Galiu čia stovėti iki nakties! - už durų atpažinau Eriko balsą.

32 įrašas.Meilės fanatikė

Jau eilinį kartą buvau blogos nuotaikos. Ir jos visai negelbėjo net išgražėjęs oras. Uždarant Eriko namų duris prie jų sustojo juodas prabangus automobilis. Tamsinti langai neleido įmatyti vairuotojo. Sukryžiavau rankas ir net pradėjau tripenti koją laukdama, kol pagaliau kas nors išlips iš tos mašinos. Automobilio durelės atsidarė ir iš mašinos išlipo Tomas. Piktai nužvelgiau jį.

- Ko tokia piktutė? - šaipėsi.

- O ar yra prasmė būti laimingai? - suskambėjo labai filosofiškai, todėl pakeičiau temą, - kas čia per mašinytė?

- Ai, čia šiaip, - išsisukinėjo.

- Čia šiaip? - nusijuokiau.

- Vika, dėl ko tu visada tokia smalsi?

- O kas čia per paslaptys? - dabar jau darėsi tikrai smalsu.

- Nieko, nesigilink. Pasakei Erikui? - pakeitė temą.

- Ne.

- Tai ką tu čia veiki? - nusistebėjo.

- Nu šiaip, va atvažiavau pavalgyt, - nusijuokiau.

- Joo, tau reiktų, kada paskutinį kartą valgei? - nusišaipė.

- Nesenai, gal vakar ar užvakar, - nusišypsojau.

- Vi, turi savaitę atsimeni? - jis vėl pradėjo.

- Tomai.. - mano gerklėje atsirado gumulas. Nekenčiau to jausmo kai jaučiu, jog artėja ašarų pakalnė. Tiesiog nuryjau tą gniutulą ir stengiausi valdyti save.

- Vi, kas nutiko? - vis dėlto viena išdavikiška ašara nuriedėjo mano skruostu ir Tomas akimirksniu atsirado šalia. Kodėl vaikinus taip veikia merginų ašaros?

- Ne, nieko, - purčiau galvą.

- Nepanašu į nieką... - jis nepasidavė ir apkabino mane per pečius.

- Tiesiog Erikas nežada atsisakyti savo praeities, - kreivai nusišypsojau.

- Kuria prasme?

- Aš vėl jį užtikau su kita... - liūdnai tariau. Buvau jau pavargusi nuo to jausmo, o jis vėl grįžo.

- Su kuo?! - jis netikėjo.

- Su ta blonde Sandra, - atrodė, jog net sušnypščiau, kai tariau jos vardą.

- Nee, negali būti, Erikas jos neperneša... Rimtai, Vi, kažką čia maišai... - jis buvo įsitikinęs jo šventumu.

- Ji staipėsi pusnuogė prieš mane, kai atvariau pasakyti Erikui ką padariau, bet žinai, noras kažkaip dingo...

- Nepagalvoji, kad tai gan juokinga situacija? - jis sukrizeno.

- Juokinga? - nesupratau.

- Jūs abu tokie patys! Kodėl jūs negalit nustot žaidę vienas kito jausmais? Aš nesuprantu, jum dar neatsibodo?

Tylėjau kaip žuvis. Tomas gan taikliai pataikė. Aš nežinau kas su manim darosi, kai pamatau kokį vaikiną, tuoj pat kyla noras atkeršyti Erikui už kiekvieną šliundrą... Tiesiog tada aš nebegalvoju, tai užvaldo mane. Visas tas pyktis, nusivylimas turi kažkur persiduoti...

- Tai kada žadi Erikui pasakyti? - Tomas nutraukė mano mintis ir vėl pradėjo kamantinėti.

- Ką pasakyti?! - pasigirdo piktas balsas už mūsų nugaros. Mano kūnas sekundei aptirpo. Erikas stovėjo už mūsų. Tomas atsisuko, kartu atsukdamas ir mane į jo pusę. Jutau kaip pradėjo daužytis širdis. Mačiau piktą Eriko žvilgsnį. O Tomas pradėjo juoktis. Ne šiaip juoktis, bet tiesiogine to žodžio prasme kvatotis.

- Duodu šimtą procentų, kad tave šitaip išgražino Vika! - jis trukinėdamas iš juoko sušuko. Aš per tą išgąstį, net nepastebėjau paliktų savo žymių ant jo veido. Nagų žymės dabar dar labiau išryškėjo, o lūpa buvo patinusi. Giliai širdyje labai plačiai nusišypsojau, bet mano išraiška prieš jį buvo bejausmė.

- Okey, neapgausi manęs, Tomai, savo taktika, davai klok, - visiškai rimtu veidu tarė Erikas.

- Oj ,čia ne mano reikalai, nenoriu kištis, - gynėsi Tomas, tuo tarpu į mane pasisuko Erikas ir klausiamu žvilgsniu nužvelgė mane.

- Ko vėl prisidirbai? - jis perbraukė sau per kaktą. Ir dabar į mane žvelgė keturios smalsios akys. Erikas spėliojo ką padariau, o Tomas galvojo, ką gi jam prikursiu.

- Nieko, - šaltai tariau, o vėliau sarkastiškai nusišypsojau. Žinojau, kad jį tai įsiutins.

- Vi, nenervuok sakyk! Neketinu čia spėliot! - jis pakėlė savo balsą ir priėjo prie pat manęs.

- Ė-ė, ramiau! - Tomas išsigando. Turbūt jau buvo primiršęs mūsų dramas.

- Nesikišk! - vienu metu su Eriku sušukom. Prisiekiu, viduje taip saldžiai juokiausi, jog buvo taip sunku laikyti tą "bejausmės" kaukę prieš jį. Tomas tokios neturėjo, tad vėl pradėjo juoktis ir iškėlęs rankas į viršų nuėjo link savo mašinos. Atsirėmė į kapotą ir nutarė būti žiūrovu.

- Vika, tu gali man pagaliau pasakyt ką prisidirbai? - jis jau ramiau tarė ir savo pirštais laikė mano rankas alkūnių sritimi. O aš velniškai nusišypsojus nutariau iškloti tiesą:

- Per Tomo party pasimylėjau su tokiu vaikinu... - na gerai, pasakiau beveik tiesą...

- Ką pasakei...? - mačiau, kad jis bando tvardytis iš visų jėgų. Jo įniršis pamažu kilo į viršų.

- Ką girdėjai, - žvelgiau tiesiai jam į akis ir mačiau, kad jis patikėjo. Jo rankos nebelaikė manųjų. Dabar jo rankos buvo sugniaužtos į tvirtus kumščius. Staiga, netikėdama savo akimis pamačiau kaip jis užsimoja...
Per sekundę tarp mūsų atsirado Tomas ir jį suvaldė. Jei ne jis, Eriko ranka būtų mane priplojusi prie žemės. Aš nejuokauju.

- Kekšė! - jis šaukė vėl puldamas ant manęs, bet Tomas jį tvirtai laikė. Aš nežinau iš kur pas mane buvo tiek blogio, bet aš mėgavausi ta akimirka. Žvelgiau į jo pavydų, įniršusį ir piktą veidą ir šypsojausi. Dabar ir viduje ir išorėje.

- Kalė! Paskutinė šliundra! Kokias dar man pretenzijas gali reikšti?! - jis nesiliovė manęs plūsti pačiais gražiausiais žodeliais.

- Taip! Aš tokia pati kaip tu! - nusijuokiau. Jaučiausi tokia galinga prieš jį, kad negalėjau nepasimaivyti.

- Aš?! Nelygink manęs su savim... - jis karčiai atsakė.

- Nes juk vaikinams tai galima, o man ne?! O man nusispjaut! Aš galiu daryti ką noriu! - užsivedžiau.

- Tai pirmyn, bėk pakartok!

- Butinai taip ir padarysiu!

- Tik neapsiribok vienu! - jis spjaute išspjovė žodžius.

- Žinoma, kad ne, ką aš su vienu veiksiu, visus išdulkinsiu! - išrėkiau jam į veidą. Jei Erikas būtų galėjęs mane bent paliesti, senai būčiau nutildyta už tokius žodžius, bet šįkart Tomas tikrai pasitarnavo. Pilnai pasitenkinus nutariau, jog man jau laikas dingti. Nusiuntusi Erikui oro bučkį pradėjau tolti nuo jų. Mačiau kai Tomas paleidžia Eriką, tačiau jis nebėga manęs sustabdyti, tik sušunka turbūt per visą kvartalą:

- Kalė!!!

O aš toliau toldama nuo jų, su šypsena veide iki ausų, parodau vidurinį pirštą iškeldama savo ranką kuo aukščiau...

31 įrašas.Meilės fanatikė

Kokią minutę stovėjau suglumusi, nemaloniai nustebusi ir pikta. Prieš mane stovėjo pati įkyriausia būtybė pasaulyje, taip - Sandra. Bet tai dar ne viskas! Ji tarpduryje stovėjo pusnuogė! Tik su apatiniais drabužiais! Nudėsiu Eriką! Neįsivaizduoju ką ji po velniais čia veikia?! Turėjau sukaupti visas jėgas, kad nugalėčiau viduje kylantį pyktį. Nežinau kodėl ta merga taip stipriai mane veikė. Ir tai begalo erzino. Sandra pradėjo nerimastingai glostyti savo auksinius plaukus. Ji taip pat nebuvo laiminga mano vizitu.

- Kur Erikas?! - piktai šūktelėjau jai į veidą.

- Namie, - plonu balseliu atsakė. Net nelaukiau pakvietimo į vidų, greičiausiai jo ir nebūtų buvę, tačiau vistiek įsiveržiau į vidų. Namuose kvepėjo tos šliundros kvepalais ir alkoholiu. Greitu judesiu nubėgau iki svetainės. Čia visur mėtėsi patalai, pagalvės ir drabužiai. Pradėjau net drebėti iš pykčio. Trumpam susitvardžiusi nulėkiau iki Eriko kambario, jis buvo užrakintas. Beldžiau kokius dešimt kartų, kol už durų išgirdau tik:
" Sandra, juk sakiau, kad paliktum mane ramybėje! "

- Sandra?! - sustaugiau, - Asile, tuoj pat atidaryk duris!

Už sekundės su dideliu vėjo gūsiu atsidarė durys. Prieš mane, tik su džinsais ir visas susivėlęs, stovėjo Erikas. Ne mažiau nustebęs ir supykęs nei aš.

- Vika? - jis netikėjo savo akimis.

- Taip, deja ne Sandra ar ne? - sarkastiškai atsakiau.

- Bet.., - jam aiškiai trūko žodžių, - ką tu čia veiki?

- Tik tiek gali pasakyt? ''Ką aš čia veikiu?" - pacitavau jo žodžius. Mano pyktis vėl sukilo, prie šonų buvau prispaudus sugniaužtus kumščius, gerklėje jutau šlykštų gumulą. Jutau kaip akyse pradėjo kauptis ašaros.
Nieko negalėjau su savim padaryti, puoliau prie jo ir visa savo jėga pradėjau daužyti jam į veidą. Prisiekiu, tą minutę norėjau jį užmušti.

- Kaip tu galėjai?! Tu prižadėjai! Tai štai ko verti visi tavo pažadai! - rėkiau jam į veidą, o jis savo stipriomis rankomis suėmė manąsias ir prispaudė jas prie savo krūtinės.

- Vi! Gal gali nusiramint!

- Aš rami! - jis vis dar laikė mano rankas.

- Ko tu čia isterikuoji?! Gi nieko čia nebuvo!

- Melagis! - suklykiau ir pasitaikius progai išnėriau vieną ranką iš jo gniaužtų. Nieko negirdėjau ką jis sakė, nieko nejaučiau... Visiškai atsiblokavau nuo skleidžiamų garsų. Dabar tik norėjau jį primušti. Manyje buvo visko per daug. Mano pyktis, skausmas ir pasišlykštėjimas juo ir savimi jau nebetilpo manyje. Nekenčiau savęs už tai, kad buvau tokia naivi ir kvaila.

- Vi, paklausyk manęs! - vis dar laikydamas mane nusitempė į savo kambarį. Bandžiau priešintis, bet veltui, jau stovėjom jo kambaryje. Jis viena ranka užrakino duris ir toliau laikė mane. Turbūt žinojo ko iš manęs galima laukti.

- Nekenčiu tavęs, nekenčiu, - spjoviau jam žodžius, - norėčiau, kad pagaliau dingtum iš mano gyvenimo!
Laisva ir nevaržoma ranka staigiu judesiu savo nagais perrėžiau jam skruostą. Pasirodė dvi ryškios nagų žymės. Jis sukandęs dantis čiupo mano ranką ir lengvu judesiu perbraukė mano plaštaką per savo skruostikaulį. Pakėliau galvą į jį. Jo veide atsispindėjo du prieštaringi jausmai: pyktis ir kartu švelnumas. Jau galėjau vėl paskęsti jo glėbyje, bet susitvardžiau ir neleidau sau dar labiau menkinti savęs. Akimirksniu manyje vėl užsidegė pyktis ir neapykanta.

- Neliesk manęs! - su ištartais žodžiais nusipurčiau jo ranką.

- Vi, aš tau galiu prisiekti kuo nori, jog tarp mūsų Sandra nieko rimto nebuvo...

- Nieko rimto nebuvo, - pamėgdžiojau jo balsą.

- Vi, aš nesuprantu tavęs, ko tu širsti? - jis rimtai paklausė, jau paleisdamas mane.

- Kodėl širstu?! - perklausiau ir atsitraukiau nuo jo keliais žingsniais toliau.

- Argi ne to norėjai? - jis pažvelgė į mane su kreiva šypsena veide.

- Ką?! - susiraukiau iš pykčio, - ką tu čia nusišneki?

- Argi nebeprisimeni, kai mane palikai su Sandra ir liepei ją parvežti namo? - jis tai sakydamas net sukikeno.

- Sakiau namo!

- Naa, namai turi labai plačią reikšmę, tavo namai, mano namai...

- Dūsk! - negalėjau pakęsti, kai jis būna nerimtas, o tuo tarpu aš spirgu iš pykčio.

- Ateik čia ir uždusink! - jis išsiviepė. Nieko negalėjau sau padaryti, kojos pačios atsidūrė prie jo, o mano rankos apsivijo jo kaklą pasiruošusios jį pasmaugti. Nykščiais įsirėmiau į jo gerklę. Erikas kuo ramiausiai, visai nekreipdamas į mano pyktį, nukreiptą prieš jį, paėmė mano rankas ir nuleido jas prie mano šonų. Vis dar laikydamas mano rankas jis priartėjo dar arčiau manęs, tarp mūsų palikdamas kokius penkis centimetrus. Į mane padvelkė karštas Eriko kvėpavimas. Mano kūnu nutekėjo liepsna. Jutau kaip rimsta mano kvėpavimas, o jo tuo tarpu dažnėja. Jis buvo taip arti manęs, jog galėjau justi nuo jo kvėpavimo besikilnojančią krūtinę. Galėjau panirti į jo pasakiškas šokoladines akis, kurios dabar mane hipnotizavo, kaip visuomet. Troškau jį paliesti, pabučiuoti jo putlias lūpas, panerti savo pirštus į jo plaukus... Ne! Negaliu. Jis tik to ir laukia. Jis vėl žaidžia su manimi... Na, bet šio žaidimo taisykles galima šiek tiek pakeisti...
Seksualiai prisiglaudžiau prie jo ir smiliumi perbraukiau per jo apatinę lūpą. Erikas staigiu judesiu prirėmė mane prie sienos ir pradėjo bučiuoti kaklą. Aistringais bučiniais jis kilo link mano lūpų. Stabtelėjo, kad sutiktų mano žvilgsnį ir tada saldžiai įsisiurbė į mano lūpas. Mano kūnu nuvilnijo karščio banga. Taip norėjau tam atsiduoti, bet noras jam atkeršyti nugalėjo... Truputėlį atitrūkusi nuo bučinio stipriai įkandau jam į virpančią apatinę lūpą. Mačiau kaip iš jos ima veržtis kraujas. Ištrūkusi iš jo glėbio puoliau prie durų. O Erikas taip ir liko stovėti prie sienos nykščiu valydamasis tekantį kraują. Jis jau ruošėsi pasakyti kažką įžeidžiančio, mačiau iš jo išraiškos, bet aš prabilau pirma:

- Čia šiaip, priminimas, kad kitą kartą sugalvotum geresnį melą, - spjoviau žodžius ir atsirakinusi duris sprukau kiemo link. Mano nuostabai kieme nebelijo.

30 įrašas.Meilės fanatikė

Balkone prastovėjau dar gerą pusvalandį. Mąsčiau, kaip turėčiau papasakoti Erikui apie tai kas nutiko. Nors ir velniškai to nenorėjau, bet neturėjau jokios išeities. Tomas ir Martynas pasistengė suknisti dar vieną mano gyvenimo dieną. Lauke jau pradėjo krapnoti, po to lyti, o galiausiai pliūpti kaip iš kibiro. Bet aš stovėjau ir mėgavausi paskutinėmis savo apmąstymų akimirkomis. Stebėjausi kaip šitiek laiko čia išbuvau niekieno netrukdoma. Jutau kaip mano drabužius persmelkia sunkūs lašai, kurie tuoj pat įsigeria. Nuo plaukų jau pradėjo lašėti lietaus lašai, palenkiau galvą į viršų ir kaip maža mergaitė iškišusi liežuvį ragavau krintančio vandens skonį. Vilkinau laiką. Tingėjau aiškintis. Gerai meluoju, bijojau. Bijojau, kaip Erikas reaguos tai sužinojęs. Bent vienas geras dalykas, jis tai sužinos iš manęs, o ne iš kokio kito žmogaus. Savaitė. Savaitė laiko Erikui pasakyti apie savo darbelius. Ir kokio velnio jam tai žinoti?! Jei ne tie du, nieku gyvu jam to nepasakyčiau. Nėra prasmės gaišti laiko. Jau verčiau šiandien pasakysiu, nei visą savaitę kankinsiuos laukdama paskutinės savaitės dienos. Turiu pagaliau tam pasiryžti. Juk pati prisidirbau, taigi puikusis pliusas prie to bus pasekmės.

- Vi! - krūptelėjau išgirdusi cypiantį balsą už savo nugaros.

- Tfu! Tu mane išgąsdinai! - atsisukau į... Dafnę.

- Ko čia stovi?! Juk lyja! - toliau nesiliovė cypauti.

- Vau, tik pamanykit - lietus! Gal neištirpsiu?!

- Vi, nenervuok manęs, tučtuojau lįsk į vidų! Dar to betrūko, kad susirgtum! - ji perdėtai, netgi motiniškai rūpinosi manimi. Pajutau kaip greitau jos ilga ranka įtempia mane į vidų. Dafnė staigiu judesiu uždarė balkono duris. Mano laimei daugiau žmonių kambaryje nebuvo.

- Kur visi? - paklausiau.

- Tomas pagaliau visus išvarė, tai turbūt buvo pats ilgiausias vakarėlis mano gyvenime! - ji net atsiduso.

- Jo ir man, - atsakiau bejausmiu veidu. Jau buvau pasiryžusi tam, kam taip ilgai kaupiausi. Įtraukusi gerą gūsį deguonies į savo plaučius kulniavau durų link.

- Kur susiruošei? Vi, tau reikia persivilkti! Kieme liūtis! - Dafnė bandė mane pristabdyti, bet veltui - ėjau dabartinio tikslo link ir kuo toliau ėjau, tuo mažiau girdėjau jos šiandieninį įkyrų balselį. Pakeliui susirinkau savo daiktus ir rankinę. Galiausiai uždariau laukines namo duris. Pagaliau išsineždinau iš čia. Pirmas žingsnis žengtas. O dabar man reikia taxi. Net nežadu kratytis su autobusu iki JO namų arba prašytis ko nors pavežėti. Jau ruošiausi skambinti, bet netoliese pamačiau kelis laukiančius taxi automobilius. Paskubomis nukulniavau iki vieno iš jų. Kieme siaubingai lijo. Kur tik ėjau, pataikydavau į balą. Greitu judesiu atidariau dureles ir šūktelėjau:

- Laisvas?!

- Taip. - storu balsu atsakė vairuotojas.

Greitai įšokau į vidų. Atsidėjau mašinos gale. Norėjau daugiau erdvės. Pajudėjom iš vietos vos tik pasakiau adresą. Pradėjau nervintis. Net pilvą sukti pradėjo, vos pagalvojus apie jo reakciją man tariant tuos žodžius. Nervingai kramčiau apatinę lūpą vis tikėdamasi, kad laikas bent kiek sulėtės. Veltui, mes su kiekviena milisekunde artėjome link mano baimės kaltininko. Pajutau nenumaldomą norą rūkyti.

- Ar galiu parūkyt? - kreipiausi į žilą senį už vairo.

- Ne, panele, čia nerūkoma. - jis šaižiai atsakė.

- O gaila, - sunkiai nurijau seilę išvydusi pažįstamą gatvę. Giliai atsidusau. Juk taip senai čia buvau.

- Kiek aš jums skolinga? - ištariau vos tik mašina sustojo prie taip senai matyto namo.

- Dvidešimt litukų, - kreivai nusišypsojo žilagalvis. Sukrapščiusi dvidešimtinę iš savo piniginės, padaviau jam ir pačiupusi rankinę išbėgau į lietų, savo klubu uždarydama automobilio dureles. Nubėgau link didelio balto namo durų. Ačiū Eriko tėvams, kad jie sugalvojo padaryti pastogę virš jų laukinių durų. Į jas dar neskambinau. Kaupiausi. Nutariau, jog kauptis būtų lengviau jei šiek tiek įtraukčiau nikotino dozės. Išsitraukiau vieną ilgą baltą cigaretę iš jau pustuščio pakelio. Užsidegiau ir įtraukusi porą dūmų pagaliau paskambinau į duris. Tėvų mašinų nebuvo matyti, galbūt jie užsienyje kaip ir maniškiai (?) Taigi Erikas nepyks, kad pas jį rūkysiu, o jei ir pyks tai bus gera įžanga prieš tikrą audrą. Sunerimau, kai po poros skambučių į duris niekas net nesukrebždėjo, bet galiausiai išgirdau lengvus žingsnius artyn manęs. Pagaliau sunkiai ir lėtai atsidarė durys. Iš mano rankų iškrito cigaretė, kai pamačiau, jog prieš mane stovėjo ne tas žmogus, kurio tikėjausi.

29 įrašas.Meilės fanatikė

Sėdėjau ant šaltų vonios plytelių, apsikabinusi savo kojas ir buku žvilgsniu žiūrėjau į belašantį čiaupą. Vienas, du, trys... akimis skaičiavau kapsinčius vandens lašus. Niekur nenorėjau eiti. Čia buvo tylu ir ramu, negirdėti jokių kaltinimų ir kreivai žvelgiančių žvilgsnių ir kitų nesąmonių. Nu blem, nieko blogo nepadariau, kad dabar taip turėčiau save graužti... Sunkiai atsikėlusi nuo grindų ir sukaupusi visas savo jėgas atrakinau duris. Tuo pačiu metu į vonios kambarį įsibrovė Martynas. Bandžiau greitai uždaryti ir vėl užrakinti duris, bet kurgi, jis be menkiausio vargo įsmuko su manim į tą mažą erdvę ir staigiu judesiu spragtelėjo spynos užraktą.

- Aš noriu išeiti, - reikliu balsu tariau žvelgdama į jo žalias akis.

- O aš noriu pasikalbėti, - rimtai tarė.

- Apie ką?

- Apie tai ką vakar išdarinėjai...

- Koks tau skirtumas? Nežadu aš tau dėl nieko teisintis...

- Jei manai, kad tu man visiškai nesvarbi, tai labai klysti, - jis griežtai tarė.

- Martynai... - neturėjau jokių žodžių į jo ištartus žodžius. Nenorėjau jo skaudinti.

- Vi, aš sakiau, kad tu su manim nežaisi.

- Grasini? - nusijuokiau.

- O kas jei taip? - jis sukryžiavo savo rankas ant krūtinės.

- Ir iš ko tu galėtum grasinti? - vis dar linksmai ir kartu pašaipiai juokiausi.

- Iš Eriko, - jis visiškai pasitikinčiai tarė.

- Iš Eriko? - nesupratau.

- Aš galiu jam detaliai, su visom smulkmenom iškloti ką tu čia nuveikei...

- Ir manai jis tavim patikės? - gerklėje jutau gniužulą, kurį buvo vis sunkiau nuryti. Reikėjo butinai užčiaupti Martyną.

- Na gal iš pradžių ir nelabai, bet manau jis nekvailas ir žino tavo elgesį, nereikės ilgai įtikinėti...

- Tikrai nesitikėjau to iš tavęs... Šantažuoji mane?!

- Vadink tai kaip nori, bet žinoma aš galėčiau visai tai nutylėti, jei...

- Jei? - nekantravau.

- Jei sutiktum būti mano mergina, - kuo sau ramiausiai tarė. O aš į jį žiūrėjau kaip apuokas. Čia pokštas? Ar jau galima juoktis? Jis rimtai bando turėti mane prievarta? Koks jis veidmainis, dviveidis asilas!

- Ką tu sau leidi?! - niršau.

- Taip ir žinojau, kad tai geras sandėris, - jis žiūrėjo į mane su kreiva šypsena veide.

- Geras sandėris?! Kas tau iš to jei būsiu tavo pana?! Nemyliu tavęs! Nusivyliau tavim! Pažėk kaip tu elgiesi, visiškai nebeatpažįstu to žavaus, draugiško žmogaus, koks tu buvai...

- Sveikinu, tu mane pakeitei, - sarkastiškai tarė.
Nebegalėjau žiūrėti į jo kurpiamą ''kietuolio'' kaukę. Negalėjau pakęsti jo tokio elgesio. Nuslinkau prie durų ir mano pirštai greitai atrakino spyną.

- Kur susiruošei? Mes dar nebaigėm... - jis net nesujudėjo iš savo padėties.

- O aš baigiau, nenoriu matyti tavęs, - tai ištarusi stipriu mostu uždariau duris. Iš karto, kaip bitės prie medaus prisistatė žiūrovai.

- Ko? Kas vėl?! - į visus žvelgdama isteriškau šaukiau.

- Vi, ateik čia, turiu su tavim pasikalbėti... - jau griebėsi mane už parankės Tomas.

- Ne, Tomai, prašau, ne dabar, - bandžiau išsivaduoti iš dar vienos priekaištų ir moralų lavinos.

- Reikia, - jis rimtai linktelėjo galva ir nusitempė mane į balkoną.

- Okey, prašau pradėk moralizuoti, priekaištauti, pamokslauti... - vis dar susinervinusi tariau, kai jau buvome balkone.

- Vi, aš ne iš tų, kurie be reikalo moralizuoja, bet ką tu darai mano draugui už akių... - jis palingavo galva.

- Norėčiau, kad Erikas to nesužinotų. - greitai išbėriau žodžius.

- Tu prašai manęs tai slėpti nuo jo? Juk žinai, kad aš ne toks...

- Žinau, Tomai, žinau, bet aš prižadu jam pati pasakyti, tik ne dabar, gerai? - zyziau.

- Okey, duodu max savaitę laiko jam tai pasakyti, nenoriu, kad tu jį vedžiotum už nosies...

- Tomai, paklausyk, ten nieko nebuvo!

- Vi, man neįdomu, tiesiog Erikas rimtai tave myli ir nežinau kada tu tai pagaliau įvertinsi...

- Okey, baigiam visa tai, - nesiruošiau klausytis apie savo blogą elgesį su Eriku, - Gal turi cigaretę?

Tomas akimirksniu susikrapštė cigaretę iš melsvo pakelio ir padavė man kartu rankoje laikydamas ir žiebtuvėlį. Palinksėjau padėkodama ir užsidegiau. Kai pradedu nervuotis, noras rūkyti turbūt patrigubėja. Po velnių, ką daryti su tuo Martynu? Ir ką su Eriku? Ką jam sakyt? Dieve, kaip nekenčiu tokių nesąmonių! Kažkokia pieva išvis... Apsidariau, net nepastebėjau, kaip balkone likau tik aš viena. Lauke pradėjo kauptis tamsūs debesys. Šaunu.

28 įrašas.Meilės fanatikė

Visi vos išvydę mane pasimetę nutilo ir nuleido akis. Ieva su Tomu greitu judesiu dingo iš kambario.
Dafnė vaidino, jog kažką tvarko, o Martynas stovėjo rankas sudėjęs ant krūtinės - turbūt nė neketino nieko slėpti. Bet vis dėlto visi tylėjo. Čiupau Dafnę už parankės ir nusitempiau ją į vonios kambarį. Paskubomis užrakinau duris.

- Okey, dabar paaiškini ko jūs visi tokie užsiraukę? - vis dar drebėdama tariau ir atsirėmiau į dušo kabiną.

- Vi, matau, kad tau negera, taigi dabar apseisim be pamokslų...

- Nu, tęsk! - nekantravau.

- Bet kaip tu taip galėjai? - ji nusivylusiu žvilgsniu pažvelgė į mane ir papurtė galvą.

- Dafne, sakei apseisim be pamokslų, rėžk ką nori pasakyti. - kreivai pažiūrėjau.

- Ok, užduosiu vieną klausimą...

- Nu?!

- Tu... - ji nervingai lietė savo plaukus.

- Aš?.. Dafne nebenervuok, gimdyk greičiau tą sakinį!

- Gerai jau! - mačiau kaip ji sunkiai susikaupia ties klausimu, - Ar tu su juo pasimylėjai? - pagaliau pasakė, bet žodžius išbėrė taip greitai, kad sunku buvo juos sugaudyti.

- Ne, - ramiai atsakiau.

- Vi, aš rimtai klausiu... - aiškiai mačiau, kad ji nepatikėjo.

- O aš rimtai atsakau - ne.

- Tikrai?

- Taip.

- Tai kas tarp jūsų buvo? - ji atsileido.

- Nežinau, - nusijuokiau, bet surimtėjau kai išvydau pyktelėjusį Dafnės veidą, - Ok, pasakysiu taip, daug neatsimenu, bet buvo laabai karšta...

- Bent žinai jo vardą? - sarkastiškai paklausė.

- Aa.. Paulius ar Povilas? Nežinau, bet matytas... - nesukau dėl jo vardo galvos.

- Jis Pijus! - pratrūko ji.

- Ir? - vis dar nepagavau kampo.

- Ir tas, kad jis turi merginą!

- Nu blem, iš kur man žinot, kuris vaikinas turi merginą, o kuris ne. Pats galėjo neužgriūt ant manęs. Ką aš galiu pasakyt, nu pasisekė tai merginai...

- Pasisekė? - pertraukė, nes aiškiai nesuprato ką aš turiu galvoje.

- Nu jis žiauriai seksualus, be to gerai bučiuojasi...

- Jis Ievos, - pertraukė mane.

- Ką?!

- Jis Ievos vaikinas, - pakartojo.

- O Dieve... - išpūčiau akis, - aš prisiekiu nežinojau! Tikrai! - gyniausi.

- Vi, kad ir būtum žinojusi ar tai būtų tave sustabdę? - ji su kreiva šypsena veide šyptelėjo.

- Taip! Aš jau buvau pasiruošusi miegoti, kai jis atsivartė į kambarį, užrakino duris ir va! - isteriškai išbėriau žodžius.

- Nu tarkim, pliusas tame, kad jie išsiskyrę.

- Pff.. tai ko tu čia mane gąsdini? - susierzinau.

- Nes jie tik vakar išsiskyrė, o Ieva dar tikėjosi su juo susitaikyt, o dabar...

- O dabar visi galvoja, kad su juo pasi***au?! - užbaigiau jos sakinį.

- Taip. Tik nesuprantu Martyno elgesio...

- O kas jam?

- Ne nieko, - ji iškart pasigailėjo prasitarusi, mačiau tai iš jos viedo.

- Tęsk!

- Gerai jau gerai, ką su tavim padarysi. - nusileido, - Vakar, kai niekur neberadom tavęs, jis tarsi pašėlo, ragino visus dingti iš Tomo namų, išjungti muziką, susiriejo su mažiausiai penkiais žmonėm, įskaitant ir Tomą... Tada pradėjo ieškoti kiekviename kambaryje, aptiko šį - užrakintą, ir pradėjo veržtis į jį. Galiausiai kai jis tai padarė mes pamatėme tave su Pijum. Jis buvo labai supykęs, Vi, o kai sakau, kad supykęs reiškiasi tikrai supykęs...

- Ta prasme?

- Jis visiškai nebevaldė savęs, pasiuntė savo draugus, pradėjo mėtytis daiktais, aiškinosi kas čia per bachūras... Nu žodžiu, elgėsi taip lyg jis būtų super pavydus tavo vaikinas.

- Bet jis nėra, - atkirtau.

- Tavo laimei, - ji atsiduso.

- Kodėl?

- Vi, jis pavojingas...

- Martynas? - nusijuokiau, - pavojingas? Tikrai ne, gal vakar šiek tiek padaugino ir viskas...

- Abejoju... Gerai, verčiau galvok kaip pasiaiškinsi Erikui...

- Ką? O kam aš turėčiau jam aiškintis? Juk jo čia nebuvo...

- Vi, tu tikriausiai nepastebėjai, bet čia Tomo namai, o dar leisk tau priminti, kad Tomas yra...

- Eriko draugas ir jis viską išpasakos, - užbaigiau. Giliai atsidusau, mintyse kurpiau planą kaip apsaugoti Eriką nuo šios žinios. Mintyse iškilo tik vienas žodis - melas. Turbūt esu apsigimusi apgavysčių karalienė. Bet kaip apsaugoti mylimą žmogų nuo savęs? Dafnė įdėmiai žvelgė į mane savo pilkomis akimis ir jau ruošėsi rakinti duris.

- Ė, kur tu keliauji? - mane užklupo dar viena drebulio banga.

- Einu pas Ievą, bandysiu viską paaiškinti, melskis, kad ji tau neiškabliuotų akių. - ji susirūpinusi nužvelgė mane, - O po to aš tau išvirsiu kavos.

- Ačiū, - liūdnu balso tonu išstenėjau, o Dafnė spruko pro duris. Aš greitu judesiu užrakinau jas vėl. Atsisėdau ant žemės. Buvau dar nepasiruošusi antrai kaltinimų bangai. Į mane vis labiau skverbėsi pyktis ir nusivylimas. Jaučiausi tokia purvina. Ir to purvo nenuplausi. Jis iš vidaus. Krūtinėje jutau užgulusį sunkumą. Ką aš padariau? Pasielgiau kaip tikra kekšė. Leidau jam liesti save ir ne tik! Juk pirmą ir paskutinį kartą matau tą vaikiną. Rankos, kojos, visas kūnas drebėjo iš vidaus. Tas vaikinas tikriausiai net mano vardo nežino, juk vargiai pati jo pamenu. Nežinau ką daryt... Juk jau padariau! Nežinau kas man pasidarė. Tai užvaldė mane. Tai buvo stipriau nei aš, arba bent aš taip noriu galvoti. Juk taip patogiau. O dar ką tik sužinojau, kad jis turi meriną, ir ne šiaip ką, o Ievą. Taip, nuo to dar pasijutau šlykščiau. Jos vietoje tokiai kaip aš iškabliuočiau akis - pati sau. O Erikas? Jei jis sužinos, priplos mane prie žemės, turbūt geriausiu atveju... Jau tūkstantąjį kartą noriu atsukti laiką atgal. Dieve, kaip to norėčiau! Ir kodėl aš visą laiką prisidribu? Nebeliko tos euforijos, kuri valdė mane vakar. Iš manęs liko tik purvina ir begalinį kaltės jausmą nešiojanti kalė.


Kartais užtenka sulaukti naujo ryto, kad palengvėtų, o kartais net ir amžinybės neužtenka, kad pamirštum tai ką padarei.

27 įrašas.Meilės fanatikė

Pilnu noru atsakiau į jo bučinius. Jis aistringai bučiavo mano lūpas, skruostą, kaklą - slinko vis žemiau. Savo rankomis švelniai liesdamas mano kūną jis prisitraukė mane arčiau. Jau nebeturėjau nei jėgų, nei noro tam priešintis. Įnėriau savo pirštus į jo plaukus, jis nė akimirkai nebuvo nutraukęs savo saldžių lūpų nuo manęs.
Jis viena ranka mane pakėlęs atsegė mano suknelę. Lengvai išsinėrusi iš jos likau tik su apatiniais. Jis vėl atsirado virš manęs. Švelniai savo lūpomis slinkdamas kaklu, krūtine, pilvu žemyn jis karštai bučiavo mano kūną. Jutau jo karštą alsavimą ant savo odos. Netikėtai ir aš išspaudžiau dejonę. Apsivijau jį savo kojomis. Savyje jutau vis didėjančią aistrą. Gašliai liečiau jo nugarą, braukydama ją savo nagais. Nurengiau nuo jo megztinį, nesunkiai susidorojau ir su džinsais. Jo karštas kūnas glaudėsi vis arčiau ir arčiau manęs, sušildydamas kiekvieną mano odos lopinėlį. Ant savo kojų jutau jo stiprias rankas, kurios maloniai ten tiko.
Jis viena ranka lietė mano krūtinę, kita jau leidosi į vidinę šlaunų pusę. Išleidau dar vieną dejonę prisiglausdama prie jo dar arčiau. Jis nestabdomas keliavo toliau. Jo ranka atsirado tarp mano kojų. Greitu judesiu ją užkėliau ant savo klubų. Po keletos minučių glamonių jis vėl mėgino įsmukti ten. Ir mano ranka daugiau nekilo jo sustabdyti. Aš net virpėjau iš malonumo, kai jo pirštai atsirado būtent ten. Staiga pasigirdo beldimas, po to sekė riksmai, durų trankymas, laužimas (?). Bet mes buvome taip įnikę į vienas kitą,
kad net tai girdėdami negalėjome atsiplėšti nuo vienas kito. Mūsų kūnai buvo tokie įsiaudrinę ir įsitempę.
Čia buvo tik aistra, nenumaldomas potraukis, vienos nakties nuotykis ir nieko daugiau. Būtent tai dar labiau mane kaitino.

Po kelių akimirkų aš jau gulėjau jo karštame glėbyje. Į mūsų kūnus keliavo snaudulys.
Jis pabučiavo man į žandą ir apkabino mane per liemenį. Net nepajutau kaip mano akys pačios užsimerkė...

***

Šalta. Žiauriai šalta. Nebesveikai šalta! Nebegalėjau pakęsti to šalčio, kuris piktybiškai skverbėsi į mane.
Pagaliau sukaupusi savo jėgas pakėliau galvą ir apsidairiau. Net krūptelėju pamačiusi išlaužtas duris ir aplink išmėtytus daiktus. Niekaip nesupratau kaip galėjau tai praleisti. Buvo tylu, per daug tylu. Šalia manęs gulėjo žavus vaikinas, kuris buvo susisukęs į kokoną su antklode. Piktai nužvelgiau savo šalčio kaltininką, kuris atėmė iš manęs pusę kaldros. Nuėmiau nuo savęs jo vis dar apsikabinusią ranką. Lėtu judesiu keliavau iš lovos. Atsisėdau ant lovos krašto ir drebėjau kaip epušės lapas. Nežmoniškai skaudėjo galvą, pykino, o dar tas prakeiktas šaltis! Piktai apsidairiau ir pastebėjau atidarytą langą. Ne nu, kas čia tokie gudruoliai?!
Greitai apsivilkau savo suknelę, kuri voliojosi ant grindų. Į kambarį įsiveržė Dafnė, pastebėjusi, jog jau pabudau nesusivaldė:

- Bet tu debilė esi! Tu žinai ką padarei?! - vos tai tarusi ji spruko iš kambario.

Ką? Ką aš tokio padariau? Mes net nepasimylėjom... Nu žinau galėjau ir susivaldyt, bet kam čia tiek tos isterijos. Rado kur isterikuot. Mes tik pasiglamžėm. Nesuprantu kam čia reikia taip šaukt... Be to laiką praleidau tikrai neblogai.

Vaidinau, jog nieko čia nenutiko ir užsimečiau ignorą. Nukulniavau prie veidrodžio. Vaizdas buvo kraupokas: nuvarvėjęs tušas, akyse išsiplėtę vyzdžiai, plaukai išsitaršę į visas puses, o ant kaklo puikavosi nasosas.
Na gal šiek tiek persistengiau, bet juk negali gailėtis to ką padarei, ypač jei būtent to norėjai tą akimirką...
Atradau ir užsidėjau savo batus. Susinervinusi uždariau langą. Kitame kambaryje girdėjau nutildintus pažįstamus balsus. Bandžiau tyliai ištipenti iš kambario, bet po mano batais puikavosi šukės, kurios atrodo lyg specialiai girgždėjo. Atsiradau jau kitame kambaryje, kuriame buvo trigubai šilčiau. Staiga į mane nukrypo keturi pasipiktinę žvilgsniai: Ievos, Dafnės, Tomo ir Martyno.

- Gerai užteks! Ką aš jau tokio padariau? - parodydama dar didesnį pasipiktinimą nei jie išrėžiau.

26 įrašas.Meilės fanatikė

Sėdėjau ant didelės minkštos lovos. Veikiau būtų galima sakyti, jog drybsojau. Žiūrėjau į vieną tašką, kol mane kažkas iš už nugaros papurtė.

- Vi? - neatpažinau balso.

- Mm? - užsimiegojusi ir apsvaigusi numykiau.

- O tu dar gyva! - pagaliau atpažinau persigandusį Dafnės balsą, - Ačiū Dievui! Gal paleisi tą butelį?!

- Butelį? - pažiūrėjau į savo rankas, vienoje iš jų buvo pustuštis viskio butelys. Ką? Jo net nebuvo justi. Jis buvo besvoris. Gal vis dėlto per daug nusitašiau?

- Taip! - sucypė ji.

- Ššš... - susiraukiau nuo jos skleidžiamo garso. Kam taip garsiai? Apsidairiau aplink save, kambarys nežymiai sukosi. Niekaip nesupratau kur dingo Martynas. Mano atmintis šokinėjo lyg ji būtų sudaryta iš tam tikrų kadrų. Atsiminiau tik atskirus gabalus. Nieko detalaus.

- Jau užteks, - ir čiupo iš manęs tą lengvą butelį.

- Nnnee, - iškart atsigavau, noriu komos!!! - Dafne atiduodi! - įsakiau.

- Arba kas? - ji aukštai iškėlė butelį. Buvau nepasiruošus jokiems žaidimams. Aš norėjau to ką ji laikė, ten taip aukštai, labai aukštai. Ar aš girta? Turbūt. Ar aš dar pajėgsiu? Dar ir kaip! Tai kokio velnio aš čia sėdžiu?

Su šiais protingais savo minčių ištartais sakiniais pakilau nuo didelės minkštos kėdės. Gal dar reikėjo pasėdėt? Nes su manimi buvo blogai. Vos tik atsistojau, nežinau ar tai būtų galima tai pavadinti, na aš stengiausi... Pajutau savo nugaroje kietas grindis. Mano veide atsirado kvaila šypsena, o po to pradėjau kvatotis. Ne šiaip juoktis, o tiesiog raitytis ant žemės iš juoko. Nežinau kas mane taip juokino. Gal dėl to, kad aš beviltiškai girta? Gal dėl to, jog matau tuos kvailai žiūrinčius susirūpinusius veidus? O gal dėl to, kad juokiuosi juokingai, taigi vos išgirdusi savo juoką negaliu nustoti juoktis? Į mane keliavo vitaminas C. Nejučia ant manęs atsirado didelės ir stiprios rankos, kurios iš visos jėgos stengėsi mane pakelti. Neilgai trukus jau stovėjau ant savo kojų! Na gerai, beveik stovėjau, buvau įsirėmusi į... Martyną. Taigi jis manęs nepaliko.

- Blemba, Vi, negi negali bent trumpam pabūti ramiai?! - jutau jo pasipiktinusį balso toną. Nieko neatsakiau, nenorėjau eikvoti savo tokios brangios energijos. Martynas mane pasodino į puikiąją kėdę. Jutau kaip mane užlieja tingulys ir jis toks malonus, užmerkiau akis. Taip patogu... Ne! Negi užmigsiu taip nieko nenuveikusi?! Plačiai atmerkiau akis, tačiau jos keistai žvairavo. Truputį pasitreniravus jos jau nebelakstė į šonus. Mano ausys išgirdo ginčą:

- Kas jai leido vartoti narkotikus?! - staugė įniršęs vyriškas balsas.

- Aš nežinau... - suglumusiu ir netgi drebančiu balsu atsakė moteriškas balsas.

- Ir dar gerti! Kokios jūs draugės?! - nesiliovė.

Ir tada mano ausis kažkas užgulė. Nebegirdėjau tų įkyrių balsų. Kas juos išmokė taip garsiai kalbėti? Netikėtai pajutau, jog po truputį atsinaujina energijos šaltiniai. Gal suveikė koks rezervas? Atsistojau vos tik pagalvojus apie tai. Mano akys užgaudė jau ant žemės pastatytą viskio butelį, greitai sučiupusi jį sprukau iš kambario. Kojos šiek tiek pynėsi, bet aš dar pajėgi. Davai, Vi, nuveik ką nors, - galvoje šaukė manyje tūnantis velniukas. Angelo net nenorėjau klausyti, juk tai taip nuobodu ką jis pasakys. Taigi lydima savo kompaniono ėjau nuotykių link. Veide niekur nebuvo dingusi ta kvaila holivudinė šypsena. Muzika visuose namuose nenustojo ūžusi.

- Vi? - girdėjau ieškantį manęs balsą.

Na jau ne, jie man nesutrukdys šiek tiek pasilinksminti. Jie tokie... perrūpestingi. Ar yra toks žodis? Tarkim. Suraukiau antakius lyg supykęs vaikas. Giliai įkvėpus ir naudodama jau paskutinius savo energijos likučius patraukiau į kažkokį kambarį. Uždegiau šviesą, jis buvo tuščias - stebulas. Pačiame kambario viduryje stūksojo milžiniška plati lova. Mano keliai net sulinko pamačius ją. Ai, kitą kartą, Vi, pasilinksminsi kitą kartą... Ir puoliau prie lovos. Tiesiog įkritau į ją. Ji buvo tokia nuostabi, tokia minkšta, tokia įtraukianti į miegą. Ir staiga mano blevyzgas nutraukė atsidarančių durų garsas. Nejudėjau, nenorėjau nutraukti tos sąjungos tarp manęs ir lovos. Tačiau išgirdau kaip kaip užsirakina durys. Nenoriai pakėliau savo galvą.
Prieš mane jau sėdėjo išvaizdus vaikinas. Aišku, kas gi daugiau. Nežinau ką ir ar išvis mes kalbėjom, tačiau vaikinas jau buvo lovoje.

- Jauti jėgą? - sumurmėjau.

- Kokią? - nežymiai nusijuokė.

- Ta lova, ji tokia... - neužbaigusi sakinio ėjau prie kito, - Tas ryšys tarp lovos ir manęs... - sapaliojau.

- Mhm, - švelniai sumurmėjo balsas, kuris jau buvo arčiau, - Aš žinau kuo ji dar yra nuostabi...

Ir jis atsirado ant manęs. Užgulė mane turbūt visu savo svoriu, nes vos galėjau giliau įkvėpti. Bandžiau nustumti jį, tikrai bandžiau! Bet buvo išnaudoti visi mano judėjimo rezervai. Jis taip švelniai mane lietė, jog jaučiausi kaip glostoma katė. Galbūt net murkiau? Nes man buvo taip gera. Jis pasuko galvą ir jo veidas atsirado dar arčiau. Mačiau jo akyse ko jis nori. Savyje pajutau norą, kuris troško dar daugiau. Susiradau jo lūpas ir įsisiurbiau. Jis buvo toks saldus. Rimtai, ką jis valgė prieš tai? Nes jo lūpos buvo tokios saldžios, jog niekaip, kad ir norėdama savųjų negalėjau nutraukti...

25 įrašas.Meilės fanatikė

- Pasiilgau tavęs, - nejučia iš Eriko lūpų išsiveržė taip ilgai laukti žodžiai.

Aš trumpam sustingau,o tada stipriai jį apkabinau. Erikas švelniai suėmė mano veidą, ir trumpais, bet žaismingais bučiniais bučiavo mano veidą: nosį, akis, skruostus, lūpas… Nuo kiekvieno jo lūpų prisilietimo mano širdis pradėdavo dar labiau daužytis.

- Matosi, kad pasiilgai, - išsišiepiau.

- Kaip tu puikiai viską žinai. Tai gal pabandyk dabar sužinot, ko aš noriu?

- Manęs? - tai sakydama pasijutau tokia apspangusi, jutau, kad narkotikų poveikis dar nepraėjo.

- Noriu, kad nebesimatytum su Martynu, - rimtai tarė.

- Klausau, kapitone! - ir savo ištiesta plaštaka bandžiau kuo rimčiau atiduoti pagarbą.

- Vi! Gal liausies kvailiot? Aš rimtai. Tu kažkokia keista... - jis susiraukė, o aš jam atsakiau holivudine šypsena. Ir tada jo akys, lyg kažką supratusios, išsipūtė. - Tu vartojai!

- Ką? Nebesvaik. - bandžiau nuleisti juokais.

- Turėjau suprasti, juk mačiau, kad pradėjai trainiotis su Ieva! - jis užsivedė.

- Aš nesitrainioju, o Ieva zjb pana! - nusijuokiau.
Pajutau kaip Erikas stipriai suspaudžia mano ranką.

- Vi, net nebandyk ant to užsikabliuot! Sėsk parvešiu tave namo. - jis mažumėlę mane papurtė ir jau ruošėsi tempti į savo mašiną.

- O tu nepamokslauk, - ginčijausi kaip maža mergaitė ir ištraukiau savo ranką iš jo.

- Kad nematyčiau tavęs nei su tuo Martynu, nei su ta Ieva. - griežtai pasakė.

- Ko dar panorėsi? - ciniškai nusišypsojau. Bet Erikas jau nebežiūrėjo į mane.

Jo žvilgsnis staiga nukrypo per mano petį. Piktai atsidusau, nes jis man neberodė dėmesio.
Apsisukau ant kulnų pažiūrėti kas jį taip sudomino. Ir mane užliejo pykčio banga.
Mačiau tą pačią erzinančią peroksidinę blondinę. Sandrą. Mano kumščiai automotiškai susigniaužė.

- Ką ji čia veikia? - lyg niekur nieko susidomėjo.

- Erikai, užmušiu ją ir tave jei tu bent pajudėsi iš vietos. - pagrasinau. Erikas trumpam pažvelgė į mano akis ir šyptelėjo. Jis jau ruošėsi dėti žingsnį, bet mes abu net nespėjome sureaguoti kai pamatėme atbėgančią tą mažą įkyrėlę. Prieš mus jau stovėjo peroksidinė galva.

- Sveikutė. - išspaudžiau ''draugišką'' šypsenėlę.

Ji kiek pasimetusiu žvilgsniu nužiūrėjo mane ir Eriką.

- Pasimetei? - nusijuokiau.

- Ne, aš atvažiavau čia su savo draugais, bet neberandu jų, - skundėsi gailiai žiūrėdama Erikui į akis. O į mane retkarčiais nusiųsdavo keletą žaibų.

- Kas dar neaišku? Jie tave paliko! - nusikvatojau. Juokas buvo toks natūralus, kad net teko užsiimti už pilvo. Erikas numetė rimtą žvilgsnį. O ta mažė toliau spitrijo Erikui maldaujamu žvilgsniu.

- Na parvežčiau tave namo, bet pažadėjau Vi, kad ją parvešiu, nes ji gerokai neblaivi, - gynėsi ir pažiūrėjo į mane tėvišku žvilgsniu.

- Pažiūrėk, šiai mergaitei reikia tavo pagalbos, o aš dar noriu pasilinksminti, taigi nesivargink - parvežk ją namo, - nusišypsojau.

- Tikrai?! - ji nustebo.

- Vi, ką čia jau sugalvojai? - mačiau Eriko pasiutusį ir nesuprantantį žvilgsnį. Mane aplankė pasitenkinimo sekundė. Puikiai supratau, jog Erikas nori dar pabūti su manimi. Ir Sandra, ne mane vieną erzina. Apie tai pagalvojus mano veide atsirado dar platesnė šypsena. Kieme žmonių gerokai padaugėjo. Ir geriausia tas, kad išvydau tarp jų puikiai pažįstamą veidą - Martyną. Paėjus keletą žingsnių jo link, Erikas mane sustabdė:

- Kur jau susiruošei? - įsmeigė į mane savo tobulas ir piktas akis.

- Aš turiu reikalų, - linktelėjau į Martyno pusę. Erikas pamatęs jį tiesiog pažaliavo iš pykčio. Eidama link Martyno sutikau jo pasiilgtas žalias akis, užnugaryje palikdama Eriką su jo bėda. O aš jutau kaip mano veide šypsena pasiekia ausis...

Martynas buvo apsuptas žavių draugų, kurie mane nužiūrėjo lyg aš būčiau nulipusi nuo žurnalo viršelio. Pasijutau tokia geidžiama ir pasitikinti savimi, kad prie jų priėjusi net nesijaudinau, kad galiu jiems nepatikti.

- Labas, - pasisveikinau su Martynu, jis šiltai mane apkabinęs į ausį sušnabždėjo ''sveika''.

- Ar nesutrukdžiau? - paklausiau visų susirinkusių vaikinų.

- Ką tu! Mums kaip tik reikėjo tokios gražuolės kaip tu. - prabilo pats mažiausias, bet turbūt drąsiausias (?). Visų rankose smilko cigaretės. Pajutau nenumaldomą norą parūkyti.

- Gal galėčiau gauti žiebtuvėlį? - maloniai kreipiausi į visus. Visi vienai trumpai sekundei apmirė ir tada pasipylė žiebtuvėlių lietus. Visi juos ištiesė link manęs laikydami jau su liepsna. Paėmiau pirmą pasitaikiusį ir prisidegiau.

- Gali pasilikti, - mirktelėjo man vienas iš paslaugiųjų vaikinų, turbūt tas iš kurio pasiėmiau ugnies. Palinksėjau ir maloniai jam nusišypsojus sukišau jį į Martyno striukės kišenę. Jutau kaip Martyno šiltos rankos apglebia mane per juosmenį ir jis išvesdamas mane iš ratelio taria:

- Atleisk, nebegalėjau žiūrėti kaip jie varvina seiles, - sukikeno.

24 įrašas.Meilės fanatikė

Durys plačiai atsidarė ir tarpduryje pasirodė Erikas. Jo akys išsiplėtė ir aš net nespėjau susigaudyti, kai jis atsirado prie mūsų. Net nespėjau pamatyti kai vaikinas jau buvo atplėštas nuo manęs ir trenkėsi į sienos kraštą. Erikas suėmė jį už megztinio skvernų ir pradėjo purtyti. Negalėjau pajudėti iš vietos, nors viskas vyko tiesiai prieš mane. Pasijutau tokia bejėgė, kad tenorėjau nukristi čia ir daugiau niekada nebeatsikelti. Tačiau stovėjau ir stebėjau, kaip staiga tas šviesiaplaukis vaikinas atsigauna ir trenkia  kumščiu Erikui į žandikaulį. Bet jau kitą akimirką Erikas trenkia tam vaikinui į veidą negailėdamas jėgų. Iš jo nosies pasipylė kraujas ir jis delnais susiėmė už jos.

- Asile, tu gal rankų nulaikyt nemoki?!- užstaugė Erikas ir spyrė jam į kojas.

Vaikinas nugriuvo ant žemės ir pradėjo gailiai inkšti. Atrodo, jog niekas negirdėjo, kad čia vyko nedidelės muštynės. Muzika, regis, grojo dar garsiau nei prieš tai. Erikas vėl užsimojo, kad jam spirtų dar kartą, bet aš puoliau priešais jį ir įrėmiau rankas jam į krūtinę.

- Gerai, gana jau, Erikai, - pažvelgiau jam į akis, bet jis nežiūrėjo į mane.

Jis žiūrėjo man per petį į jį, besiraitantį, sukruvintą vaikiną, - Erikai, pažiūrėk į mane, - papurčiau jį už pečių. Staiga pajutau, kaip jo vėsios rankos paliečia mano veidą. Jis apgaubė delnais mano skruostus ir pakėlė mano galvą į save. Jis žiūrėjo tiesiai į mane, o aš žiūrėjau į jį. Aš pajutau priklausomybę nuo Eriko žvilgsnio. Jis linktelėjęs nusitempė mane už rankos link savo mašinos. Aš paleidau jo ranką ir atsirėmiau į automobilio kapotą.
Mes buvom vienas priešais kitą. Ir dabar aš galėjau mėgautis tuo vaizdu, kurio šitaip pasiilgau.
Jo plaukai buvo padaužiškai sušiaušti, jis vilkėjo juodus marškinius, kurių pirma saga buvo atsegta,
viena jo ranka buvo sukišta į džinsų kišenę. Akys buvo bejausmės, be jokių žybsėjimų, lūpos tvirtai sučiauptos, o veidas įsitempęs. Jis pyko ir aš nenorėjau, kad taip būtų. Pajutau nenumaldomą norą viską sutvarkyti.

- Tu pyksti, - liūdnai tariau ir tai nebuvo klausimas.

- Argi? - sarkastiškai tarė Erikas ir sukryžiavo rankas sau ant krūtinės.

- Taip, bet aš nežinau kodėl...

- Pažėk ką čia išdarinėji?! - rėžė.

- Ar aš dėl to kalta?! - pakėliau balsą.

- Nu tarkim ne, bet tu amžinai pakliūni į tokias situacijas... ir kas po velnių tave sieja su Martynu? - jis įsmeigė savo rudas akis į mane.

- Ką? - vapėjau.

- Manei nesužinosiu? - toliau spaudė.

- Ko? - išstenėjau. Supratau, kad jis viską žino. Na gal ne viską, bet didžiąją dalį turėtų. Su atėjusiu supratimu pasidarė negera. Giliai įkvėpiau ir tvirčiau įsirėmiau į automobilį. Erikas pastebėjęs mano elgseną priėjo arčiau ir tarė:

- Kas tau? - apkabino per liemenį, tačiau dar kartą susvirduliavus tęsė, - ar daug gėrei?

- Nieko! - papurčiau galvą.

- Vi, neskiesk nesąmonių, kitaip ant kojų bent pastovėtum, - pagaliau jis nusijuokė ir su jo juoku man pasidarė lengviau. Bet aš sakiau tiesą, šiandien negėriau nė lašo. Tačiau šiandien neatsisakiau pasmaguriauti kitais kvaišalais.

- Kodėl visus aplinkuj paverti kvailiais? - jis kalbėjo su maža šypsena veide, bet to vis dar pakako, kad nesijaudinčiau.

- Ar ir tu tarp jų? - smiliumi švelniai bedžiau jam į krūtinę.

- Aš pats didžiausias, - liūdnai tarė, bet jau už akimirkos aš pajutau, kaip jo rankos apsivija mano liemenį ir trūkteli į save. Jis viena ranka suėmė mane už kaklo, o kita dar stipriau apglėbė mano liemenį.

- Ir dabar, tas kvailys tave bučiuos, - pasakė man į lūpas.

- Aš nesibučiuoju su kvailiais, - nusijuokiau.

- Vi, nebemeluok... - ir mūsų lūpos susijungė. Taip švelniai, bet kartu ir taip stipriai, lyg nuo to priklausytų mūsų gyvybės. Instinktyviai mano rankos suglebusios atsirėmė į jo krūtinę, jaučiau kaip daužosi mano ir jo širdis. Eriko artumas teikė man žvalumo, kitokio paaiškinimo aš nerandu toms akimirkoms, kai aš vieną sekundę visko bijau, o kitą jau juokiuosi. Vos jis prisilietė prie manęs, visi mano jausmai iškilo į paviršių. Aš prasižiojau, tirdama jo lūpų švelnumą, jų šilumą ir mūsų liežuviai susilietė. Jo rankos lietė mane lyg jis būtų manęs pasiilgęs taip pat kaip ir aš jo. Aš tirpau jo glėbyje ir su kiekvienu jo liežuvio brūkštelėjimu man per lūpas, aš gėriau į save jo švelnumą. Eriko ranka paglostė mano plaukus. Aš suleidau savo pirštus į jo paties plaukus ir dar labiau prisitraukiau jo veidą prie savojo. Bijojau to, kad ši akimirka baigsis, bijojau jo netekti, kai vėl prasidės tie klausimai. Jis prabudino mane iš sąstingio ir tam, kad aš galėčiau gyvent, man reikia, kad jis būtų šalia. Visada. Amžinai.

- Vi, tu vedi mane iš proto, - sušnabždėjo tarp bučinių.

- Pasakyk ko aš nežinau, - nusijuokiau jam į lūpas.
Jis linktelėjo ir nusijuokęs vėl įsisiurbė į mano lūpas, apdovanodamas mane savųjų švelnumu. Aš nebegalvojau apie tai, kas manęs laukia ateityje. Dabar aš tenorėjau pasimėgauti tuo, ką man suteikė Erikas.
Aš tenorėjau būti su juo. Pasilikti su juo šiąnakt ir nebegalvoti apie tai, kad kada nors mūsų keliai išsiskirs. Nors ir labai greitai.

23 įrašas.Meilės fanatikė

-    Kas toks būsi? – palenkiau galvą su cigarete, kad pridegtų.

-    Benas, - maloniai nusišypsojo.

-    Benas, Benas, nežinau, nepažįstu, atleisk, - įtraukiau dūmą.

-    Tu buvai mano namuose! – jis nusijuokė.

-    Žinai bent jau mano vardą? – tikrai maniau, kad šį vaikiną matau pirmą kartą gyvenime.

-    Vi, aš Hanos pusbrolis, - jis priminė.

-    O! Atleisk nepažinau, tikrai...

-    Nieko tokio, juk tik kartą matėmės, - jis maloniai mane pateisino.

-    Bet mane prisimeni?

-    Gražius veidus sunku pamiršti, - meilikavo.

Nusijuokiau. Ir tai skambėjo velniškai seksualiai, nejuokauju! Po kūną pradėjo slinkti malonūs virpuliukai, kurie pamažu apėmė mano visą kūną. Lyg man kas kutentų po oda.

-    Kas tau? – pasiteiravo Benas.

-    Nieko, tiesiog kaifuoju, - ir įtraukusi paskutinį dūmą, cigaretę įkišau Benui į lūpas.

Benas liko stovėti kur ir buvo stovėjęs, o aš jau ketinau eiti į vidų pasižmonėti, tačiau mane apliejo šalto dušo srovė. Pro mane praėjo Erikas. Jis praėjo net nežvilgtelėjęs į mano pusę, net nenumetė jokios pašaipios šypsenėlės, kuri tokiais atvejais jam tokia būdinga. Tiesiog praėjo, lyg aš būčiau niekas, lyg manęs jo gyvenime nebūtų, lyg nepažinotų. Bet ar gi ne to aš ir norėjau?! Ar netroškau, kad jis mane pamirštų ir abu gyventume, kaip gyvenę? Ne, pasirodo ne to aš norėjau, nes kitaip dabar manęs nedraskytų kažkoks super didelis nusivylimo jausmas.

Dar kartą žvilgtelėjau į kambarį, kuriame Erikas dingo ir sunkiai atsidusus atsirėmiau į sieną. Negaliu paaiškinti, kokį sunkumą jaučiau krūtinėje. Jausmas toks, kad negalėjau net padoriai įkvėpti. Visos mano pastangos vaidinti beširdę nuėjo perniek. Šalia Eriko aš niekada negalėsiu tokia būti, tai neįmanoma. Kaip aš galiu kovoti su tuo ryšiu tarp mūsų? Tai tas pats, lyg eiti prieš audrą.
Niekas lyg ir nepastebėjo mano panikos priepolio, o aš jaučiau kaip kažkas sukyla mano viduje, mane ėmė kaip reikiant vežti. Nukulniavau į bešokančių žmonių masę ir įsimaišiau. Viskas judėjo taip greitai, o aš turėjau tiek daug energijos, kurią butinai reikėjo kažkur išlieti. Bešokant pajutau kažkieno rankas ant savo klubų, kurios ritmingai slankiojo pagal muziką. Pajutau beprotišką norą bučiuotis. Atsisukau ir išvydau žavų nepažįstamą vaikiną.

-    Gal einam kur nuošaliau?! – sušukau bandydama nugalėti muzikos decibelus.

-    Ką?! – neišgirdo.

-    Sakau gal einam kur mažiau žmonių?!

Jis nieko neatsakęs nusitempė mane už rankos durų link. Nežinau kaip, bet aš su juo jau sedėjau kieme terasoje. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Namų sienos net drebėjo nuo muzikos garsų.

-    Aš Deividas, - maloniai prisistatė, bet iškart užmiršau jo vardą, - o tu?

-    O aš..?

-    Koks tavo vardas? – perkeitė klausimą.

-    Mano? – vapėjau.

-    Na taip, - jis jau pradėjo juoktis iš mano išsisukinėjimo.

-    Vi, - galiausiai tariau.

-    Malonu, - jis prislinko arčiau manęs. Švelniai apkabino per liemenį. Viena ranka glostydamas mano koją. Pamatęs, jog nesipriešinu jo artumui suėmė mano veidą savais delnais ir pažvelgė tiesiai į akis. Jo veidas vis artėjo, o mano širdis vis stipriau plakė. Norėjau jausti jo lūpas. Šiuo metu tai buvo vienintelis vaistas man. Tai buvo vienintelė proga pasijausti tikrai laisva. Pabėgti nuo meilės. Ir jis mane pabučiavo. Jo rankos glamonėjo mane. Lūpos švelniai glostė manąsias. Buvo taip gera. Tačiau jo rankos tapo vis reiklesnės lysdamos po mano suknele. Stūmiau jo rankas nuo savęs, tačiau jos buvo stpriai įsikabinusios į mane.

-    Kas yra? Juk tu to nori... – turbūt pastebėjo mano menkas jėgas jį atstumti.

-    Gana, prašau paleisk mane! – suklykiau jam į ausį. Bet jis net neketino manęs bent kiek atleisti, priešingai, dar labiau įsismarkavo. Sukaupusi visą savo jėgą kumščiu trenkiau jam į pakaušį.

- Debile tu! – tai pasakydamas jis mane visa savo jėga nustūmė į sieną ir prirėmė mane. Tuo pačiu metu išgirdau kaip atsidaro durys. Nusukau galvą į duris, kurios buvo praviros, tikėdamasi, jog jei sušuksiu mane kažkas išgelbės iš jo gniaužtų. Bet tarpduryje nieko nebuvo. Muzika grojo visu garsu ir girdėjosi garsus trypčiojimas. Visi turbūt šoko, kaip pašėlę. Pijus pradėjo bučiuoti mano kaklą, o aš negalėjau net pajudėti. Bjaurūs prisiminimai mane sustingdė, atsiminiau įvykį su Niku. Meldžiau, kad kas nors greičiau išeitų pro tas prakeiktas duris ir padėtų man. Mano maldos buvo išklausytos, nes tarpduryje pamačiau juodą šešėlį su cigarete.

- Padėkit! - užrėkiau, kiek galėdama garsiau.

22 įrašas.Meilės fanatikė

-    Bet aš tau neleisiu griauti savo namų, - tarė susimąsčiusi ir įnirtingai bekramtanti nagą.

-    Ir ką siūlai?

-    Pala, - ji iškėlė rodomąjį pirštą ir pradėjo maigyti savo išmanųjį telefoną. Radusi ko ieškojo, net suploko delnais ir priglaudė mobilųjį prie ausies. O aš klausiamai žiūrėjau į ją.

-    Ieva? Žėk yra toks reikaliukas, aš su drauge šiandien norim pasiaust. – Ieva? Ne, nu kodėl ji. Mes gi nevirškinam viena kitos. Nesuprantu kuo gi Dafnė taip ją įsikibusi...

-    Mhm, kokie dar variantai? O! Nice, šitas tinka, ok, kelinta? Viskas, susitiksim, ačiū! – sucypė iš džiaugsmo į ragelį.

-    Ieva? Juk žinai, kad mes viena kitos nemėgstam...? – kreivai pakėliau antakį.

-    Patikėk, jei nori pasitūsint, ši pana yra lobis, - tai sakydama Dafnės akys net sublizgėjo.

-    Ta prasme?

-    Ji visada žino kur vyksta tūsai, gali visada suveikt žolės ir kitų dalykėlių...

-    Dafne, geriau neprasidėk su tais kitais dalykėliais, - pamokslavau kaip mama.

-    Vi, nori šian pasiaust?

-    Taip, bet...

-    Vadinasi taip ir darysi, - ji pertraukusi mane mirktelėjo, - o dabar jau galim pradėt ruoštis!

-    Dar nepasakei kur varom?

-    Tomas daro tūsą.

-    Tomas?! Juk jis geriausias Eriko draugas! – surikau.

-    Ir?

-    Ir tas, kad savaime aišku ten bus Erikas! Aš jo tikrai dar nenoriu matyt...

-    Vi, – ji ramiai į mane pažvelgė, - bus Erikas, tik pamanykit, kas čia tokio? Negi dabar visada jo vengsi? Ir tai dar neaišku ar jis ten bus. Išvis baigiam apie tai galvot, jis arogantiškas egoistas kaip ir tu, jūs ideali pora!

-    Ką? – išsižiojau.

-    Kvą! Abu vienas kitą skaudinat dėl savo sušiktų principų, - ji pakraipė galvą, - Viskas! Mažiau kalbų, einam ruoštis!

Ir ji neleido man daugiau išsižioti. Pradėjome ilgą ruošimosi procesą. Nuo manikiūro iki drabužių. Mintyse skaičiavau prabėgančias minutes, kol Dafnė sukosi aplink mane. Ji ragino mane užsimerkti, mat ji nagali manęs padoriai išdažyti. Užsimerkiau. Pasidarė bloga pagalvojus, kad reiks susitikti su Ieva, o dar blogiau su Eriku. Nežinau ką aš jam galėčiau pasakyt. „Labas“? Nee. Jis kuo lengviausiai pasakytų „ate“... Bet aš beproto jo pasiilgau. Žinau, kad kai jį pamatysiu apsidžiaugsiu, bet kartu ir pasiusiu iš pykčio. Jei pamatysiu.

- Vi? – mano apmąstymus nutraukė Dafnė, - gali atsimerkti..

Ir atsimerkiau. Veidrodyje pamačiau tikrai kokybišką darbą.

- Gali nedėkot, tik maldauju paskubėk apsirengti, - ji nervingai kandžiojo lūpą.

Ji jau buvo išrinkusi suknelę. Ir lamei ji išrinko man patinkančią raudoną trumputę suknelę. Apsivilkau ją ir apsiavusi aukštakulnius, nukulnivau iki veidrodžio paskutiniams išvaizdos štrichams. Dafnė jau senai buvo susiruošusi ir kaip ji suspėjo?

- Jau? - ji nekantriai pakėlė antakius. O aš tik palinksėjau. Ji čiupo mane už rankos ir jau tempėsi durų link.

Suspėjau pačiupti rankinuką ir užrakinti duris. Nežinau kaip, kada ji suspėjo, bet mūsų jau laukė taxi. Įsėdusios nurūkome į reikiamą tašką.
Pagaliau privažiavome naujos statybos man pažįstamą namą. Kažkada jau buvau Tomo namuose. Sumokėjusios taksistui nuėjome judančio namo link. Dafnė ilgai spaudė durų skambutį vildamasi, jog taip bus greičiau. Netrukus prasivėrė plačios durys, o jose stoviniavo Tomas.

- O sveikutės, prašom, - linksmai tarė ir nei kiek nenustebo pamatęs mane.

Muzika viduje grojo visu pajėgumu. Įėjusios į vidų išvydome pilnus namus žmonių.

-    Dafne! – už mūsų nugarų suspigo pažįstamas balsas.

-    O, sveika, - apsikabino Ievą.

-    Atėjai su Vika, - ji pažiūrėjo į mane, - ok, einam pradėsim linksmintis!

Ir tryse nuėjome į gan tuštoką kambarį, kuriame buvo tik gal koks penketas žmonių. Ieva iš kišenės išsitraukė permatomą maišelį, kuriame buvo balti milteliai. Amfa. Atsiklaupė prie stiklinio staliuko ir išsitraukė kortelę. Šiek tiek jų papylusi ant stalo pradėjo juos stumdyti paskirstydama į tris takelius. Šiame kambaryje buvę žmonės net nereagavo kas čia vyksta, jiems tai buvo įprasta. Ieva prispaudusi vieną nosies šnervę įtraukė miltelius.

-    Bandysi? – ji žvelgė į mane.

Buvau bandžiusi. Žinojau koks jausmas apima pavartojus amfetamino, bet nežinau ar norėjau šiandien su tai prasidėt. Dafnė ir Ieva įsistebeilijo.

- Ok, imu, bet man iškart du, - atsiklaupiau prie stalo.

Ieva linksmai nusišypsojo. Ir lengvai sustumdė porą takelių. Susisukau rankinėje rastą dešimtinę, užspaudžiau vieną nosies šnervę ir pasvirau prie stalo. Dvejojau.

- Nagi, tik nesakyk, kad išsigandai, - su šiais ištartais Ievos žodžiais aš sutraukiau vieną, o po jo ir kitą takelį.

Nosyje jutau keistą deginimą ir kartu kutenimą. Gerklėje kartų skonį. Po manęs atėjo Dafnės eilė. Ji susitvarkė dar greičiau.

-    Jau esi bandžius, - kreipėsi į mane Ieva.

-    Teko, kažkada seniai...

-    Klausyk, aš tau nejaučiu jokios neapykantos, tiesiog pamirškim visokias nesąmones dėl kurių nesutariam mokykloj? – mačiau, kad ji kalba rimtai.

-    Su mielu noru, - nuoširdžiai nusišypsojau.

Ir nuėjome į bendrai bejudančių kūnų kambarį. Po kelių energingų šokių pajutau artėjantį poveikį. Nutariau nueiti į balkoną parūkyti. Balkone taip pat buvo apstu žmonių. Jų buvo pilna visur. Išsitraukusi vieną cigaretę ir ieškojau ugnies, bet eilinį kartą neradau.

- Gal pridegti? – maloniai pasisiūlė vyriškas balsas.

21 įrašas.Meilės fanatikė

Praėjo kelios savaitės. Nors atrodė, kad ištisi mėnesiai. Laikas slinko beprotiškai lėtai. Diena po dienos, ir visos jos atrodė nykiai vienodos. Per šias savaites iš namų buvau išėjusi tik dėl vienos priežasties - reikėjo eiti pas Igorį, t.y. pas vairavimo mokytoją. Niekaip negaliu savęs priversti apie jį galvoti, kaip apie vairavimo mokytoją, arba Hanos tėvą. Jis kažkoks keistas. Ir dar priekabiautojas! Kiekvieną kartą jam prisilietus, tyčiomis ar ne, bet aš tiesiog nuo jo atšokdavau kaip nuo elektros srovės ir pradėdavau jam aiškinti mandagumo taisykles. Jis eilinį kartą atsiprašęs vėl daro savo! O aš eilinį kartą vėl ateinu pas jį. O kaip galėčiau neiti? Kaip paaiškinčiau Hanai, kuo gi neįtinka man jos tėvas? Nors ištikrųjų koks skirtumas? Kuo greičiau Hana sužinos apie savo lipšnų tėvą, tuo man ir mūsų draugystei bus geriau. Bet ištikrųjų tai tik tušti žodžiai. Tingėjau kelti audras. Tingėjau aiškintis. Tingėjau eiti iš namų, o ką jau kalbėti kas būtų jei apie tai prasitarčiau, Hana ir jos tėvas nė kiek neabejoju sukeltų tikrą uraganą. O šiuo metu man to nereikėjo. Norėjau ramybės. Kiekvieną dieną telefonas rodydavo begales praleistų skambučių ir sms žinučių. Bet nei vienos iš jo. Nei vienos! Turbūt per ilgai bandžiau save įtikinti, kad jis man parašys ar paskambins. Bet juk ar ne to aš norėjau? Juk pati jam liepiau dingti. Ir ne šiaip, o iš mano gyvenimo. Gal kiek per dramatiškai? Bet man jau buvo nuoširdžiai nesvarbu. Jis buvo vertas tokių ir dar blogesnių mano žodžių. Stebiuosi pati savim, per šią savaitę tapau kažkokia viskam abejinga. Be jokių emocijų. Na dar turėjau šiokį tokį keršto norą, kuris blėso su kiekviena diena. Mano kambarys buvo apverstas aukštyn kojomis, maždaug nieko neįprasto. Tingiai pakilau iš lovos ir susiradau cigarečių pakelį. Atidarius jį pamačiau, kad jau visiškai baigiasi mano atsargos. Gulėjo tik pora cigarečių. Kad ir kaip nenoriu teks bent trumpam išlysti į miestą. Įsikandau cigaretę į dantis ir savo šiukšlyne ieškojau žiebtuvėlio. Apieškojau visas lentynas, tašes, rūbų kišenes – nieko! Nu maldauju! Aš tik noriu parūkyt! Vienais apatiniais nusileidau į virtuvę. Vos negavau šoko pamačiusi mamą čia. Greitu judesiu išsitraukiau cigaretę iš burnos ir įsikišau į ranką. Ji net nepamatė manęs, buvo nusisukusi į langą ir žiūrėjo – kažko laukė? Ką jį čia veikia? Ar neturėtų būti darbe?

- Labs, mam? – klausiamai pasisveikinau.

- O, Viktorija, jau atsikėlei, - ji atsisuko ir skenuojamu žvilgsniu nužvelgė mane.

- Kas? – nepatenkinta išskėčiau rankas.

- Nemanai, kad turėtum apsirengti? Žinai, planavau su tavim apie tai kiek vėliau pasikalbėti, bet kadangi jau mane užklupai... – svarstė mama.

- Apie ką? – šįkart mane išties sudomino.

- Mes su tėčiu išvykstam. Gan ilgam, juk žinai, kad mums būtina tvarkyti verslą, dabar mums ne patys geriausi laikai...

- Tai jūs mane paliksit vieną? – ištariau taip lyg tai būtų labai liūdnas dalykas.

- Na, mes žinome, kad tu jau suaugusi ir galėsi savim pasirūpinti, - yes!, - bet ne...

- Ką?! Tai jūs man pasamdysit kokią auklę? – niršau.

- Žinoma, kad ne! Tačiau mes abi žinome, kad tau reikia priežiūros, o kas gali tavim pasirūpinti geriau nei tavo vyresnysis brolis?

- Juk Arnas Anglijoj...

- Taip, bet aš jam jau skambinau, sakė, kad Lietuvoje bus už poros savaičių. Tikiuosi neprisidirbsi per tiek laiko? – jį įtariamai pakėlė antakį.

- Žinoma, kad ne. Sėdėsiu namuose kaip iki šiol. Taigi jūs išvažiuojat... – vis dar stebėjausi, - pala, kur?!

- Į Vokietiją.

Mūsų šaltas pokalbis visai nepriminė mamos ir dukros pokalbio. Jutau...kaltę? Nežinau, bet persilaužti ir meilikauti irgi nenorėjau. Tiesiog reikėjo bent ištarti kokį šiltesnį žodelį. Jau tariausi kažką sakyti, bet vėl susičiaupiau. Tai atrodė kiek sunkiau nei maniau. Rodyti pernelyg šiltus jausmus dabar man visiškai nelipo. Galiausiai greitai pasakiau:

- Pasiilgsiu tavęs...

- Ir mes tavęs, - mama laimingai nusišypsojo.

- Pala, kur tėtis?

- Jis jau ten, - nedrąsiai tarė.

- Jau?! – nustebau, kad jis nė neatsisveikino.

- Na juk žinai kaip jis nemėgsta atsisveikinimų, - mama šyptelėjo, - pinigų palikom, tik leiskit protingai...lyg ir viskas, man jau metas...

Paėmiau vieną iš jos lagaminų ir nunešiau link durų. Netrukus atriedėjo mama su antruoju. Sustojusi prieš mane atsiduso ir apkabino mane. Man tik rodėsi ar iš tiesų ir jai buvo sunku reikšti jausmus?

- Iki, - ji tarė plačiai atidarydama lauko duris.

- Iki, - ir prie mano nosį užsidarė durys.

Ir tada supratau ir pajutau, kad iš tiesų jie mane paliko. Vieną. Kad tik jie žinotų, kaip man šito reikėjo. Kaip senai to troškau! Visą gyvenimą jie šmirinėdavo namuose, o dabar jų nebus kelis mėnesius! Mėnesius! Arnas grįš už poros savaičių, bet jis manęs nekontroliuos.

Nubėgau iki savo kambario kaip įgelta. Užsivilkau trumpą juodą suknelę. Šiuo metu mane traukė juoda spalva. Savo betvarkėje susirandu telefoną, kuriame jau mirgėjo dvigubai daugiau pranešimų: Gruodė, Hana, Dafnė, Tomas, Martynas, Nikas (?!), ir dar keletas nepažįstamų numerių. Greitu judesiu suminkau Dafnės numerį. Kodėl Dafnės? Nežinau, su ja tiesiog lengva būti savimi, be to šiandien norėjau linksmybių, o su ja – jos garantuotos. Po kelių laukimo signalų pasigirsta uždusęs Dafnės balsas:

- Vi?!

- Taip...

- Jau maniau, kad tu mirusi! Kas tau po velnių nutiko? Nemanai, kad būtų bent draugiška nusiųsti žinutę „ačiū aš gyva, nesirūpinkit‘‘?! – ji bėrė žodžius kaip užsivedusi.

- Dafne, ramiau, man viskas ok...

 - Gerai, - ji atsikvėpė, - tai kas nutiko?

- Gal geriau pasakysiu taip: šiandien pas mane tūsas!

- Aa, ok, aš tai aš, bet nemanau, kad kiti norės tūsintis su tavo tėvais, - ji nusijuokė.

- Tas ir yra! Jų nėra! – rėkiau į ragelį.

- Na, ok, parai? – vėl nusijuokė.

- Mėnesiams!

- Ok, daugiau nieko nesakyk! Būsiu pas tave max už penkiolikos minučių! – jutau jos nepaprastą jėgų antplūdį, kurio šiuo metu man labai reikėjo.

- Laukiu! – sušukau ir padėjau ragelį.

Visi namai buvo tvarkingi išskyrus mano kambarį. Eisiu lengviausiu keliu – užrakinsiu jį. Nežadu tvarkytis. Be to man gerai kaip yra dabar, nes jei pradėčiau tvarkytis tai neberasčiau pusės daiktų. Pasiimiau svarbiausius savo daiktus ir užrakinau duris. Pasigirdo durų skambutis, nulekiau atidaryti ir prieš savo akis išvydau iš smalsumo spirgančią Dafnę.

- O tu greita, - pagyriau ir rankų mostais parodžiau, kad užeitų į vidų.

            - Vi! Turėčiau tau nutarkuot subinę! – rimtai pareiškė, o aš pradėjau juoktis.

- Aš rimtai! Praėjo trys savaitės, o iš tavęs jokios žinios, nei per telefoną, nei per skype! Kur tu buvai įlindus?! Mes jau tikrai manėm, kad tu kokiam griovy guli!

- Tai buvo trys savaitės? – susimąsčiau.

- Vika, nenervuok, klok viską! – ji sparčiai kulniavo virtuvės link.

- Gal turi pridegt? – rankoje laikiau tą pačią cigaretę.

Ji atsisėdo ir ištiesė savo ranką mestelėdama man žiebtuvėlį. Užsidegiau ir įtraukiau pirmą dūmą. Pajutau kaip mano kūnu nubėga malonūs šiurpuliukai, plaučiai prisipildo gardaus dūmo ir mano psichozė vienu laipsniu sumažėjo. Rūkymas man savotiškai gražus įprotis. Mačiau, jog Dafnė nerimsta, ji pradėjo trepsenti koja.

Praėjo lygiai viena valanda ir penkiolika minučių, kol viską jai papasakojau. Su visom smulkmenom, kurių ji pageidavo. Savaime suprantama neapsiejom be ašarų, bet Dafnė mane suprato. Kaip tikros tvirtos panos surūkėm po paskutinį dūmą ir galiausiai tarė:

- Gerai, nesuskystėkim, - pro juoką nusivalė ašaras, - tau būtina pasitūsint, maže.

- Taip ir ne kitaip! Bet noriu gero tūso...

- O, šitą aš prižadu, - ji prisidėjo ranką prie krūtinės ir mirktelėjo.