Dafnė vaidino, jog kažką tvarko, o Martynas stovėjo rankas sudėjęs ant krūtinės - turbūt nė neketino nieko slėpti. Bet vis dėlto visi tylėjo. Čiupau Dafnę už parankės ir nusitempiau ją į vonios kambarį. Paskubomis užrakinau duris.
- Okey, dabar paaiškini ko jūs visi tokie užsiraukę? - vis dar drebėdama tariau ir atsirėmiau į dušo kabiną.
- Vi, matau, kad tau negera, taigi dabar apseisim be pamokslų...
- Nu, tęsk! - nekantravau.
- Bet kaip tu taip galėjai? - ji nusivylusiu žvilgsniu pažvelgė į mane ir papurtė galvą.
- Dafne, sakei apseisim be pamokslų, rėžk ką nori pasakyti. - kreivai pažiūrėjau.
- Ok, užduosiu vieną klausimą...
- Nu?!
- Tu... - ji nervingai lietė savo plaukus.
- Aš?.. Dafne nebenervuok, gimdyk greičiau tą sakinį!
- Gerai jau! - mačiau kaip ji sunkiai susikaupia ties klausimu, - Ar tu su juo pasimylėjai? - pagaliau pasakė, bet žodžius išbėrė taip greitai, kad sunku buvo juos sugaudyti.
- Ne, - ramiai atsakiau.
- Vi, aš rimtai klausiu... - aiškiai mačiau, kad ji nepatikėjo.
- O aš rimtai atsakau - ne.
- Tikrai?
- Taip.
- Tai kas tarp jūsų buvo? - ji atsileido.
- Nežinau, - nusijuokiau, bet surimtėjau kai išvydau pyktelėjusį Dafnės veidą, - Ok, pasakysiu taip, daug neatsimenu, bet buvo laabai karšta...
- Bent žinai jo vardą? - sarkastiškai paklausė.
- Aa.. Paulius ar Povilas? Nežinau, bet matytas... - nesukau dėl jo vardo galvos.
- Jis Pijus! - pratrūko ji.
- Ir? - vis dar nepagavau kampo.
- Ir tas, kad jis turi merginą!
- Nu blem, iš kur man žinot, kuris vaikinas turi merginą, o kuris ne. Pats galėjo neužgriūt ant manęs. Ką aš galiu pasakyt, nu pasisekė tai merginai...
- Pasisekė? - pertraukė, nes aiškiai nesuprato ką aš turiu galvoje.
- Nu jis žiauriai seksualus, be to gerai bučiuojasi...
- Jis Ievos, - pertraukė mane.
- Ką?!
- Jis Ievos vaikinas, - pakartojo.
- O Dieve... - išpūčiau akis, - aš prisiekiu nežinojau! Tikrai! - gyniausi.
- Vi, kad ir būtum žinojusi ar tai būtų tave sustabdę? - ji su kreiva šypsena veide šyptelėjo.
- Taip! Aš jau buvau pasiruošusi miegoti, kai jis atsivartė į kambarį, užrakino duris ir va! - isteriškai išbėriau žodžius.
- Nu tarkim, pliusas tame, kad jie išsiskyrę.
- Pff.. tai ko tu čia mane gąsdini? - susierzinau.
- Nes jie tik vakar išsiskyrė, o Ieva dar tikėjosi su juo susitaikyt, o dabar...
- O dabar visi galvoja, kad su juo pasi***au?! - užbaigiau jos sakinį.
- Taip. Tik nesuprantu Martyno elgesio...
- O kas jam?
- Ne nieko, - ji iškart pasigailėjo prasitarusi, mačiau tai iš jos viedo.
- Tęsk!
- Gerai jau gerai, ką su tavim padarysi. - nusileido, - Vakar, kai niekur neberadom tavęs, jis tarsi pašėlo, ragino visus dingti iš Tomo namų, išjungti muziką, susiriejo su mažiausiai penkiais žmonėm, įskaitant ir Tomą... Tada pradėjo ieškoti kiekviename kambaryje, aptiko šį - užrakintą, ir pradėjo veržtis į jį. Galiausiai kai jis tai padarė mes pamatėme tave su Pijum. Jis buvo labai supykęs, Vi, o kai sakau, kad supykęs reiškiasi tikrai supykęs...
- Ta prasme?
- Jis visiškai nebevaldė savęs, pasiuntė savo draugus, pradėjo mėtytis daiktais, aiškinosi kas čia per bachūras... Nu žodžiu, elgėsi taip lyg jis būtų super pavydus tavo vaikinas.
- Bet jis nėra, - atkirtau.
- Tavo laimei, - ji atsiduso.
- Kodėl?
- Vi, jis pavojingas...
- Martynas? - nusijuokiau, - pavojingas? Tikrai ne, gal vakar šiek tiek padaugino ir viskas...
- Abejoju... Gerai, verčiau galvok kaip pasiaiškinsi Erikui...
- Ką? O kam aš turėčiau jam aiškintis? Juk jo čia nebuvo...
- Vi, tu tikriausiai nepastebėjai, bet čia Tomo namai, o dar leisk tau priminti, kad Tomas yra...
- Eriko draugas ir jis viską išpasakos, - užbaigiau. Giliai atsidusau, mintyse kurpiau planą kaip apsaugoti Eriką nuo šios žinios. Mintyse iškilo tik vienas žodis - melas. Turbūt esu apsigimusi apgavysčių karalienė. Bet kaip apsaugoti mylimą žmogų nuo savęs? Dafnė įdėmiai žvelgė į mane savo pilkomis akimis ir jau ruošėsi rakinti duris.
- Ė, kur tu keliauji? - mane užklupo dar viena drebulio banga.
- Einu pas Ievą, bandysiu viską paaiškinti, melskis, kad ji tau neiškabliuotų akių. - ji susirūpinusi nužvelgė mane, - O po to aš tau išvirsiu kavos.
- Ačiū, - liūdnu balso tonu išstenėjau, o Dafnė spruko pro duris. Aš greitu judesiu užrakinau jas vėl. Atsisėdau ant žemės. Buvau dar nepasiruošusi antrai kaltinimų bangai. Į mane vis labiau skverbėsi pyktis ir nusivylimas. Jaučiausi tokia purvina. Ir to purvo nenuplausi. Jis iš vidaus. Krūtinėje jutau užgulusį sunkumą. Ką aš padariau? Pasielgiau kaip tikra kekšė. Leidau jam liesti save ir ne tik! Juk pirmą ir paskutinį kartą matau tą vaikiną. Rankos, kojos, visas kūnas drebėjo iš vidaus. Tas vaikinas tikriausiai net mano vardo nežino, juk vargiai pati jo pamenu. Nežinau ką daryt... Juk jau padariau! Nežinau kas man pasidarė. Tai užvaldė mane. Tai buvo stipriau nei aš, arba bent aš taip noriu galvoti. Juk taip patogiau. O dar ką tik sužinojau, kad jis turi meriną, ir ne šiaip ką, o Ievą. Taip, nuo to dar pasijutau šlykščiau. Jos vietoje tokiai kaip aš iškabliuočiau akis - pati sau. O Erikas? Jei jis sužinos, priplos mane prie žemės, turbūt geriausiu atveju... Jau tūkstantąjį kartą noriu atsukti laiką atgal. Dieve, kaip to norėčiau! Ir kodėl aš visą laiką prisidribu? Nebeliko tos euforijos, kuri valdė mane vakar. Iš manęs liko tik purvina ir begalinį kaltės jausmą nešiojanti kalė.
Kartais užtenka sulaukti naujo ryto, kad palengvėtų, o kartais net ir amžinybės neužtenka, kad pamirštum tai ką padarei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą