29 įrašas.Meilės fanatikė

Sėdėjau ant šaltų vonios plytelių, apsikabinusi savo kojas ir buku žvilgsniu žiūrėjau į belašantį čiaupą. Vienas, du, trys... akimis skaičiavau kapsinčius vandens lašus. Niekur nenorėjau eiti. Čia buvo tylu ir ramu, negirdėti jokių kaltinimų ir kreivai žvelgiančių žvilgsnių ir kitų nesąmonių. Nu blem, nieko blogo nepadariau, kad dabar taip turėčiau save graužti... Sunkiai atsikėlusi nuo grindų ir sukaupusi visas savo jėgas atrakinau duris. Tuo pačiu metu į vonios kambarį įsibrovė Martynas. Bandžiau greitai uždaryti ir vėl užrakinti duris, bet kurgi, jis be menkiausio vargo įsmuko su manim į tą mažą erdvę ir staigiu judesiu spragtelėjo spynos užraktą.

- Aš noriu išeiti, - reikliu balsu tariau žvelgdama į jo žalias akis.

- O aš noriu pasikalbėti, - rimtai tarė.

- Apie ką?

- Apie tai ką vakar išdarinėjai...

- Koks tau skirtumas? Nežadu aš tau dėl nieko teisintis...

- Jei manai, kad tu man visiškai nesvarbi, tai labai klysti, - jis griežtai tarė.

- Martynai... - neturėjau jokių žodžių į jo ištartus žodžius. Nenorėjau jo skaudinti.

- Vi, aš sakiau, kad tu su manim nežaisi.

- Grasini? - nusijuokiau.

- O kas jei taip? - jis sukryžiavo savo rankas ant krūtinės.

- Ir iš ko tu galėtum grasinti? - vis dar linksmai ir kartu pašaipiai juokiausi.

- Iš Eriko, - jis visiškai pasitikinčiai tarė.

- Iš Eriko? - nesupratau.

- Aš galiu jam detaliai, su visom smulkmenom iškloti ką tu čia nuveikei...

- Ir manai jis tavim patikės? - gerklėje jutau gniužulą, kurį buvo vis sunkiau nuryti. Reikėjo butinai užčiaupti Martyną.

- Na gal iš pradžių ir nelabai, bet manau jis nekvailas ir žino tavo elgesį, nereikės ilgai įtikinėti...

- Tikrai nesitikėjau to iš tavęs... Šantažuoji mane?!

- Vadink tai kaip nori, bet žinoma aš galėčiau visai tai nutylėti, jei...

- Jei? - nekantravau.

- Jei sutiktum būti mano mergina, - kuo sau ramiausiai tarė. O aš į jį žiūrėjau kaip apuokas. Čia pokštas? Ar jau galima juoktis? Jis rimtai bando turėti mane prievarta? Koks jis veidmainis, dviveidis asilas!

- Ką tu sau leidi?! - niršau.

- Taip ir žinojau, kad tai geras sandėris, - jis žiūrėjo į mane su kreiva šypsena veide.

- Geras sandėris?! Kas tau iš to jei būsiu tavo pana?! Nemyliu tavęs! Nusivyliau tavim! Pažėk kaip tu elgiesi, visiškai nebeatpažįstu to žavaus, draugiško žmogaus, koks tu buvai...

- Sveikinu, tu mane pakeitei, - sarkastiškai tarė.
Nebegalėjau žiūrėti į jo kurpiamą ''kietuolio'' kaukę. Negalėjau pakęsti jo tokio elgesio. Nuslinkau prie durų ir mano pirštai greitai atrakino spyną.

- Kur susiruošei? Mes dar nebaigėm... - jis net nesujudėjo iš savo padėties.

- O aš baigiau, nenoriu matyti tavęs, - tai ištarusi stipriu mostu uždariau duris. Iš karto, kaip bitės prie medaus prisistatė žiūrovai.

- Ko? Kas vėl?! - į visus žvelgdama isteriškau šaukiau.

- Vi, ateik čia, turiu su tavim pasikalbėti... - jau griebėsi mane už parankės Tomas.

- Ne, Tomai, prašau, ne dabar, - bandžiau išsivaduoti iš dar vienos priekaištų ir moralų lavinos.

- Reikia, - jis rimtai linktelėjo galva ir nusitempė mane į balkoną.

- Okey, prašau pradėk moralizuoti, priekaištauti, pamokslauti... - vis dar susinervinusi tariau, kai jau buvome balkone.

- Vi, aš ne iš tų, kurie be reikalo moralizuoja, bet ką tu darai mano draugui už akių... - jis palingavo galva.

- Norėčiau, kad Erikas to nesužinotų. - greitai išbėriau žodžius.

- Tu prašai manęs tai slėpti nuo jo? Juk žinai, kad aš ne toks...

- Žinau, Tomai, žinau, bet aš prižadu jam pati pasakyti, tik ne dabar, gerai? - zyziau.

- Okey, duodu max savaitę laiko jam tai pasakyti, nenoriu, kad tu jį vedžiotum už nosies...

- Tomai, paklausyk, ten nieko nebuvo!

- Vi, man neįdomu, tiesiog Erikas rimtai tave myli ir nežinau kada tu tai pagaliau įvertinsi...

- Okey, baigiam visa tai, - nesiruošiau klausytis apie savo blogą elgesį su Eriku, - Gal turi cigaretę?

Tomas akimirksniu susikrapštė cigaretę iš melsvo pakelio ir padavė man kartu rankoje laikydamas ir žiebtuvėlį. Palinksėjau padėkodama ir užsidegiau. Kai pradedu nervuotis, noras rūkyti turbūt patrigubėja. Po velnių, ką daryti su tuo Martynu? Ir ką su Eriku? Ką jam sakyt? Dieve, kaip nekenčiu tokių nesąmonių! Kažkokia pieva išvis... Apsidariau, net nepastebėjau, kaip balkone likau tik aš viena. Lauke pradėjo kauptis tamsūs debesys. Šaunu.