[18:18:25] Erikas : ką tu?
Ką tu? Ką? Ar aš čia kažko nesupratau..? ''ką tu?'' - čia jis rimtai? Ką tai turėtų reikšti? Okey, stop.
Nekenčiu to jausmo, kai pradedu analizuoti kiekvieną žodį, o ypač jo. Barbenau į stalą smiliumi ir galvojau ką turėčiau į tai atsakyti. Dar spėliojau ar išvis verta pradėti pokalbį. O dar ypač per skype. Išvis nevertinu internetinių pokalbių, kaip tikro realaus bendravimo. Bet ta žinutė tiesiog mirgėjo man priešais akis. Ir dar ta laisva valanda... Iššoko dar viena žinutė:
[18:20:12] Erikas : alio?
Nu dabar tai tikrai susierzinau. Ko jis iš manęs nori? Nieko negalvodama suminkau klaviatūros mygtukus, bandydama neišsiduoti, jog jis mane taip veikia:
[18:21:02] •V!ka*~: ko?
Mano atsakymas atrodė kvailai, bet būtų buvę dar kvailiau jei jį būčiau pradėjusi taisyti. Sustigusi laukiau atsakymo.
[18:21:30] Erikas : tai visgi atrašei...
[18:21:33] •V!ka*~: kaip matai
[18:21:40] Erikas : aš žinau, kad tu nemiegojai su tuo kažkokiu Pijum
Ką? Tikriausiai Tomas išpliurpė, gal taip dar geriau...
[18:22:00] •V!ka*~: kas iš to?
[18:22:08] Erikas : kaip tai kas iš to?
[18:22:14] •V!ka*~: tai vistiek nieko nekeičia...
[18:22:20] Erikas : keičia ir dar kaip
[18:22:26] Erikas : bet tai nereiškia, jog aš nepykstu
[18:22:33] •V!ka*~: ir kodėl tu manai, kad man tai rūpi?
[18:22:40] Erikas : aš žinau, kad tau rūpi
[18:22:45] •V!ka*~: tu nieko nežinai
[18:22:55] Erikas : Vi?
[18:23:01] •V!ka*~: ko?
[18:23:11] Erikas : aš atvažiuoju pas tave
[18:23:17] •V!ka*~: ne
[18:23:22] Erikas : taip
[18:23:33] •V!ka*~: aš ne namie
[18:23:40] Erikas : tu tokia prasta melagė, juk galėtum sugalvoti kažką įtikinamesnio
[18:23:46] •V!ka*~: aš rimtai sakau
[18:23:49] Erikas : ok vistiek atvažiuoju, palauksiu
[18:24:01] •V!ka*~: aš net nežadu atidaryti tau durų
[18:24:16] Erikas : tai visgi tu namie...
[18:24:23] •V!ka*~: ne
[18:24:31] Erikas : ok, būsiu už kokių gerų 20 min
Ir jis atsijungė. Kaip jis drįsta? Aš rimtai jam neatidarysiu durų. Iš to įsiučio pasidarė net karšta. Greitai nubėgau iki savo kambario persirengti kiek ploniau. Užsivilkau gan atvirą palaidinę ir itin siaurius džinsus.
Dieve, ir ką aš bandau apgauti? Net persirenginėju dėl jo! Papurčiau galvą, norėdama numesti tokias mintis šalin. Vėl grįžau į virtuvę ir pasileidau muziką. Pasigirdo durų skambutis. Kiek įsitempiau, tyliai nuslinkau link jų. Lėtai atrakinau duris ir dar lėčiau jas atidariau. Galėjau ramiai atsikvėpti, prieš mane stovėjo kažkoks nepažįstamas žmogus.
- Taip?
- Ar jūs užsisakėte suši? - kiek pasimetęs paklausė vyras.
- O, taip, atleiskit, - buvau jau užmiršusi apie užsakymą, - kiek aš jums skolinga?
- Trisdešimt, - kukliai nusišypsojo vyriškis.
- Prašau, - padaviau pinigus ir iš jo rankų pasiemiau gan didelę dėžutę.
- Ačiū, skanaus ir gero vakaro...
- Ir jums! - sušukau ir greitai uždariau duris. Atsisėdau prie stalo ir atidariau dėžutę.
Čia puikavosi keliolika įvairiausių skonių suši gabaliukų. Čiupau valgymo lazdeles ir greitai įsidėjau vieną gabalėlį. Skonis buvo nekoks. Tačiau dar nepraradau vilties, kad kitas kąsnis bus skanesnis.
Užkabinau vieną su kažkiu raudonu įdaru ir įsidėjau į burną. Šalia sušių buvo pridėtas sojų padažas ir kažkoks orandžnis dalykėlis panašus į lašišą. Burnoje voliodama antrą kąsnį įsidėjau ir jo. Fu. Skonis nei kiek nepagerėjo. Vistiek tai glitus dalykas atsiduodantis žuvimi. O tas orandžnis dalykėlis buvo muilo skonio su saldžiai aštriu prieskoniu. Jau geriau būčiau užsisakiusi picos. Pasijutau dar labiau alkana nei prieš tai. Nustūmiau dėžutę toliau nuo savęs ir ruošiausi vėl šturmuoti šaldytuvą, bet sustingau kai išgirdau skambutį į duris. Vėl. Tyliai nutipenau link lango pasižiūrėti kas į jas skambina. Visiškai pasimečiau kai už jų pirmyn ir atgal vaikštinėjo Pijus. Nulėkiau prie durų ir greitu judesiu jas plačiai atidariau.
- Pijau?! - vaidinau nustebusią.
- Aa, taip čia aš, - nusišypsojo savo rankas laikydamas užpakalinėse džinsų kišenėse.
- Ką čia veiki?
- Gal galiu užeiti? Aš trumpai. - kiek susigėdęs pasikasė pakaušį.
- Gerai, bet tik trumpam, kai ko laukiu, - žinau buvau nesvetinga, bet nenorėjau nemalonumų. Atidariau dar plačiau duris ir įleidau jį į vidų.
- Aš atėjau atsiprašyti...
- Taiiip? - tripenau koja ir paslapčiomis žvilgčiojau į langą ar tik neatvažiavo Erikas.
- Na žinai, dėl ano vakaro, aš buvau girtas ir panašiai...
- Aš suprantu. Atleidžiu. - greitai išbėriau.
- Tikrai?
- Taip.
- Vi, tu esi tikrai labai graži mergina, - jis nusišypsojo plačia šypsena, o mane jo žodžiai privertė savo akis nuplėšti nuo lango.
- Ooo, ne ne ne, - purčiau galvą, - Pijau, suprask mane teisingai tu esi mano draugės vaikinas...
- Buvęs vaikinas, - jis pertraukė mane.
- Nesvarbu. Tu tikrai esi žavus, bet ne tiek, kad priverstum mane tai pamiršti.
- Na bet tą vakarą buvo gera abiems, - jis nesiliovė.
- Pamiršk tai! Labai prašau...
- Labai jau daug prašai, - jis priartėjo arčiau manęs, - sunku pamiršti tokią seksualią panelę kaip tu.
- Verčiau jau pasistengtum! - išspjoviau žodžius ir atitolau nuo jo dviem dideliais žingsniais. Pasigirdo durų skambutis. Aš sustingau kaip įbesta, net nereikėjo pažiūrėti kas stovėjo už jų, jau ir taip žinojau kas. Jutau kaip mano veidas išbąla, o širdis atsiranda kažkur skrandžio srityje.
- Kodėl neatidarai durų? - Pijus nusijuokė iš mano reakcijos.
- Ššš! - susiraukiau ir nervingai kramčiau nagą galvodama ką daryti su Pijum. Pasigirdo dar vienas skambutis į duris.
- Vi! Žinau, kad tu namie! Galiu čia stovėti iki nakties! - už durų atpažinau Eriko balsą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą