- Benas, - maloniai nusišypsojo.
- Benas, Benas, nežinau, nepažįstu, atleisk, - įtraukiau dūmą.
- Tu buvai mano namuose! – jis nusijuokė.
- Žinai bent jau mano vardą? – tikrai maniau, kad šį vaikiną matau pirmą kartą gyvenime.
- Vi, aš Hanos pusbrolis, - jis priminė.
- O! Atleisk nepažinau, tikrai...
- Nieko tokio, juk tik kartą matėmės, - jis maloniai mane pateisino.
- Bet mane prisimeni?
- Gražius veidus sunku pamiršti, - meilikavo.
Nusijuokiau. Ir tai skambėjo velniškai seksualiai, nejuokauju! Po kūną pradėjo slinkti malonūs virpuliukai, kurie pamažu apėmė mano visą kūną. Lyg man kas kutentų po oda.
- Kas tau? – pasiteiravo Benas.
- Nieko, tiesiog kaifuoju, - ir įtraukusi paskutinį dūmą, cigaretę įkišau Benui į lūpas.
Benas liko stovėti kur ir buvo stovėjęs, o aš jau ketinau eiti į vidų pasižmonėti, tačiau mane apliejo šalto dušo srovė. Pro mane praėjo Erikas. Jis praėjo net nežvilgtelėjęs į mano pusę, net nenumetė jokios pašaipios šypsenėlės, kuri tokiais atvejais jam tokia būdinga. Tiesiog praėjo, lyg aš būčiau niekas, lyg manęs jo gyvenime nebūtų, lyg nepažinotų. Bet ar gi ne to aš ir norėjau?! Ar netroškau, kad jis mane pamirštų ir abu gyventume, kaip gyvenę? Ne, pasirodo ne to aš norėjau, nes kitaip dabar manęs nedraskytų kažkoks super didelis nusivylimo jausmas.
Dar kartą žvilgtelėjau į kambarį, kuriame Erikas dingo ir sunkiai atsidusus atsirėmiau į sieną. Negaliu paaiškinti, kokį sunkumą jaučiau krūtinėje. Jausmas toks, kad negalėjau net padoriai įkvėpti. Visos mano pastangos vaidinti beširdę nuėjo perniek. Šalia Eriko aš niekada negalėsiu tokia būti, tai neįmanoma. Kaip aš galiu kovoti su tuo ryšiu tarp mūsų? Tai tas pats, lyg eiti prieš audrą.
Niekas lyg ir nepastebėjo mano panikos priepolio, o aš jaučiau kaip kažkas sukyla mano viduje, mane ėmė kaip reikiant vežti. Nukulniavau į bešokančių žmonių masę ir įsimaišiau. Viskas judėjo taip greitai, o aš turėjau tiek daug energijos, kurią butinai reikėjo kažkur išlieti. Bešokant pajutau kažkieno rankas ant savo klubų, kurios ritmingai slankiojo pagal muziką. Pajutau beprotišką norą bučiuotis. Atsisukau ir išvydau žavų nepažįstamą vaikiną.
- Gal einam kur nuošaliau?! – sušukau bandydama nugalėti muzikos decibelus.
- Ką?! – neišgirdo.
- Sakau gal einam kur mažiau žmonių?!
Jis nieko neatsakęs nusitempė mane už rankos durų link. Nežinau kaip, bet aš su juo jau sedėjau kieme terasoje. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Namų sienos net drebėjo nuo muzikos garsų.
- Aš Deividas, - maloniai prisistatė, bet iškart užmiršau jo vardą, - o tu?
- O aš..?
- Koks tavo vardas? – perkeitė klausimą.
- Mano? – vapėjau.
- Na taip, - jis jau pradėjo juoktis iš mano išsisukinėjimo.
- Vi, - galiausiai tariau.
- Malonu, - jis prislinko arčiau manęs. Švelniai apkabino per liemenį. Viena ranka glostydamas mano koją. Pamatęs, jog nesipriešinu jo artumui suėmė mano veidą savais delnais ir pažvelgė tiesiai į akis. Jo veidas vis artėjo, o mano širdis vis stipriau plakė. Norėjau jausti jo lūpas. Šiuo metu tai buvo vienintelis vaistas man. Tai buvo vienintelė proga pasijausti tikrai laisva. Pabėgti nuo meilės. Ir jis mane pabučiavo. Jo rankos glamonėjo mane. Lūpos švelniai glostė manąsias. Buvo taip gera. Tačiau jo rankos tapo vis reiklesnės lysdamos po mano suknele. Stūmiau jo rankas nuo savęs, tačiau jos buvo stpriai įsikabinusios į mane.
- Kas yra? Juk tu to nori... – turbūt pastebėjo mano menkas jėgas jį atstumti.
- Gana, prašau paleisk mane! – suklykiau jam į ausį. Bet jis net neketino manęs bent kiek atleisti, priešingai, dar labiau įsismarkavo. Sukaupusi visą savo jėgą kumščiu trenkiau jam į pakaušį.
- Debile tu! – tai pasakydamas jis mane visa savo jėga nustūmė į sieną ir prirėmė mane. Tuo pačiu metu išgirdau kaip atsidaro durys. Nusukau galvą į duris, kurios buvo praviros, tikėdamasi, jog jei sušuksiu mane kažkas išgelbės iš jo gniaužtų. Bet tarpduryje nieko nebuvo. Muzika grojo visu garsu ir girdėjosi garsus trypčiojimas. Visi turbūt šoko, kaip pašėlę. Pijus pradėjo bučiuoti mano kaklą, o aš negalėjau net pajudėti. Bjaurūs prisiminimai mane sustingdė, atsiminiau įvykį su Niku. Meldžiau, kad kas nors greičiau išeitų pro tas prakeiktas duris ir padėtų man. Mano maldos buvo išklausytos, nes tarpduryje pamačiau juodą šešėlį su cigarete.
- Padėkit! - užrėkiau, kiek galėdama garsiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą