Pasėdėjusios dar šiek tiek balkone, Dafnė tyliai prabilo:
- Ar dar matei Eriką, neįskaitant vakar vakaro? - ji keistai suraukė antakius ir klausiamai pažvelgė į mane.
- Taip. - kartu su ištartu atsakymu krūtinėje kažkas suvirpėjo. - Jis buvo atėjęs šįryt į tavo kambarį ir atnešė man vandens.
- Pala, - ji papurtė galvą,- po viso tokio tavo elgesio jis tau atnešė vandens? - ji išpūtė akis.
- Ak nepradėk dabar ginti jį, kokio dar elgesio, negi negaliu šiek tiek pasilinksminti? Gal dabar stosi į jo pusę?! - sušukau.
- Vi, aš niekieno pusėje, - švelniau tarė ji, - aš tik sakau, kad jis nėra toks blogas kaip tu apie jį galvoji… Anksčiau gal, bet dabar visi mato kaip jis pasikeitė, jis visiškai kitoks žmogus, pagaliau jis subrendo. Beto argi tau jo nei kiek negaila, pažėk ką tu apsirengusi, į ką tu panaši… - ji kraipydama galvą nužvelgė mane.
- Oi tik nereikia, Dafne, ne tau mane teisti… O dėl suknelės tai tu pati kalta sakiau tau ją sunaikinti, sunaikinti! - pakartojau, - O ką tu padarei? Tiesiog pasilikai, pasilikai kaip naują laimikį? - puolimas buvo geriausia taktika.
- Tu tikrai nesupranti? Juk ją palikau tikėdamasi, kad galų gale susiprotėsi, apsigalvosi… Juk matosi, jog tu dar neabejinga jam, o jis tau, tad maniau jei būtumėt susitaikę - aš tau ją būčiau grąžinusi…
- Baik! - nutraukiau ją prikimusiu, bejausmiu balsu. Negalėjau to girdėti, nenorėjau visko prisiminti ir lyg vėl iš naujo viską patirti. Įstojo tyla, aš žiūrėjau į ją piktomis akimis, negi ji nesupranta, kad tai uždrausta, pamiršta, užrakinta devyniom spynom tema. Kodėl ji mane kankina, juk žino kaip man sunku apie tai kalbėti, o dabar apie tai galvoti. Nemažai laiko praėjo, kol vėl atrodžiau kaip žmogus. Krūtinėje pajutau deginantį skausmą nuo kurio greičiau pradėjo tuksėti širdis. Pradėjau drebėti, jutau artėjantį skausmą, atmintyje pradėjo kilti praeities atsiminimai, mūsų žodžiai… Užsimerkiau ir papurčiau galvą, lyg tai galėtų padėti juos nuvyti šalin.
Dafnė pastebėjusi kaip elgiuosi šiek tiek sunerimo ir jau norėjo kažką sakyti, bet aš ją aplenkiau:
- Kodėl po velnių apie tai kalbi, Dafne?! - išspjoviau žodžius. - Kodėl taip darai, kodėl verti viską prisiminti, juk žinai ką tai reiškia man..?
- Aš…aš nenorėjau… , - vebleno ji, - atleisk Vika, tikrai nenorėjau nieko blogo… Aš tiesiog siūlau tau pagalvoti, nes tu gali viską pakeisti, tikrai.
- Ką pakeisti? - žiūrėjau į ją buku žvilgsniu.
- Savo santykius su Eriku. - tepasakė ji.
- Nemanau, kad tai įmanoma, pala išvis ką aš čia kalbu, kokie dar santykiai? Jų nėra, nėra! Ir tikrai nebus! - tai pasakiusi pakilau, nes nebegalėjau apie tai taip ramiai kalbėtis, jutau skausmą, bejėgiškumą, dėl kurio turėjau sprukti iš čia, pagaliau išėjau iš balkono, palikdama Dafnę vieną.
Buvau visai pamiršusi, jog butas pilnas žmonių. Eidama link durų, mane lydėjo kvailos šypsenos, šūksniai, kartkartėmis net švilpimai. Eilinį kartą buvau dėmesio centre, kurio šiuo metu man mažiausiai reikėjo. Pagaliau išlėkiau pro duris ir stipriai jas trinktelėjau. Bėgau isteriškai greitai laiptais žemyn. Nežinojau kur bėgu, bet tik kuo toliau nuo tų žmonių, nuo kvailo, turbūt pačio ilgiausio vakarėlio mano gyvenime ir pačio didžiausio skausmo kokį žmogus gali suteikti kitam žmogui. Dabar nejutau nei vėjo, nei saulės spindulių, tiesiog ėjau. Nuskubėjau iki artimiausios parduotuvės ir nusipirkau cigarečių, kurių jau daug laiko nevartojau. Atrodytų juokinga, cigaretės numalšins skausmą? Tikrai ne, bet man to reikėjo, lyg antro atokvėpio, lyg kažkiek daugiau, kad galėčiau įkvėpti. Išplėšiau pakelį, išsitraukiau vieną ir susiieškojau žiebtuvėlį, kurį visuomet nešiojausi kišenėje, lyg būčiai tai numačiusi, pagaliau užsidegiau. Įtraukiau didelį gūsį sustiprinto deguonies mano plaučiams. Jutau kaip stiprus dūmas pasklinda po mano kūną, tik gaila nepasiekia širdies. Krūtinėje jutau vis krebždančią žaizdą, kuri tik ir tykojo kada prasibrauti pro visus užraktus ir išlįsti laukan.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą