- Asile, tu gal rankų nulaikyt nemoki?!- užstaugė Erikas ir spyrė jam į kojas.
Vaikinas nugriuvo ant žemės ir pradėjo gailiai inkšti. Atrodo, jog niekas negirdėjo, kad čia vyko nedidelės muštynės. Muzika, regis, grojo dar garsiau nei prieš tai. Erikas vėl užsimojo, kad jam spirtų dar kartą, bet aš puoliau priešais jį ir įrėmiau rankas jam į krūtinę.
- Gerai, gana jau, Erikai, - pažvelgiau jam į akis, bet jis nežiūrėjo į mane.
Jis žiūrėjo man per petį į jį, besiraitantį, sukruvintą vaikiną, - Erikai, pažiūrėk į mane, - papurčiau jį už pečių. Staiga pajutau, kaip jo vėsios rankos paliečia mano veidą. Jis apgaubė delnais mano skruostus ir pakėlė mano galvą į save. Jis žiūrėjo tiesiai į mane, o aš žiūrėjau į jį. Aš pajutau priklausomybę nuo Eriko žvilgsnio. Jis linktelėjęs nusitempė mane už rankos link savo mašinos. Aš paleidau jo ranką ir atsirėmiau į automobilio kapotą.
Mes buvom vienas priešais kitą. Ir dabar aš galėjau mėgautis tuo vaizdu, kurio šitaip pasiilgau.
Jo plaukai buvo padaužiškai sušiaušti, jis vilkėjo juodus marškinius, kurių pirma saga buvo atsegta,
viena jo ranka buvo sukišta į džinsų kišenę. Akys buvo bejausmės, be jokių žybsėjimų, lūpos tvirtai sučiauptos, o veidas įsitempęs. Jis pyko ir aš nenorėjau, kad taip būtų. Pajutau nenumaldomą norą viską sutvarkyti.
- Tu pyksti, - liūdnai tariau ir tai nebuvo klausimas.
- Argi? - sarkastiškai tarė Erikas ir sukryžiavo rankas sau ant krūtinės.
- Taip, bet aš nežinau kodėl...
- Pažėk ką čia išdarinėji?! - rėžė.
- Ar aš dėl to kalta?! - pakėliau balsą.
- Nu tarkim ne, bet tu amžinai pakliūni į tokias situacijas... ir kas po velnių tave sieja su Martynu? - jis įsmeigė savo rudas akis į mane.
- Ką? - vapėjau.
- Manei nesužinosiu? - toliau spaudė.
- Ko? - išstenėjau. Supratau, kad jis viską žino. Na gal ne viską, bet didžiąją dalį turėtų. Su atėjusiu supratimu pasidarė negera. Giliai įkvėpiau ir tvirčiau įsirėmiau į automobilį. Erikas pastebėjęs mano elgseną priėjo arčiau ir tarė:
- Kas tau? - apkabino per liemenį, tačiau dar kartą susvirduliavus tęsė, - ar daug gėrei?
- Nieko! - papurčiau galvą.
- Vi, neskiesk nesąmonių, kitaip ant kojų bent pastovėtum, - pagaliau jis nusijuokė ir su jo juoku man pasidarė lengviau. Bet aš sakiau tiesą, šiandien negėriau nė lašo. Tačiau šiandien neatsisakiau pasmaguriauti kitais kvaišalais.
- Kodėl visus aplinkuj paverti kvailiais? - jis kalbėjo su maža šypsena veide, bet to vis dar pakako, kad nesijaudinčiau.
- Ar ir tu tarp jų? - smiliumi švelniai bedžiau jam į krūtinę.
- Aš pats didžiausias, - liūdnai tarė, bet jau už akimirkos aš pajutau, kaip jo rankos apsivija mano liemenį ir trūkteli į save. Jis viena ranka suėmė mane už kaklo, o kita dar stipriau apglėbė mano liemenį.
- Ir dabar, tas kvailys tave bučiuos, - pasakė man į lūpas.
- Aš nesibučiuoju su kvailiais, - nusijuokiau.
- Vi, nebemeluok... - ir mūsų lūpos susijungė. Taip švelniai, bet kartu ir taip stipriai, lyg nuo to priklausytų mūsų gyvybės. Instinktyviai mano rankos suglebusios atsirėmė į jo krūtinę, jaučiau kaip daužosi mano ir jo širdis. Eriko artumas teikė man žvalumo, kitokio paaiškinimo aš nerandu toms akimirkoms, kai aš vieną sekundę visko bijau, o kitą jau juokiuosi. Vos jis prisilietė prie manęs, visi mano jausmai iškilo į paviršių. Aš prasižiojau, tirdama jo lūpų švelnumą, jų šilumą ir mūsų liežuviai susilietė. Jo rankos lietė mane lyg jis būtų manęs pasiilgęs taip pat kaip ir aš jo. Aš tirpau jo glėbyje ir su kiekvienu jo liežuvio brūkštelėjimu man per lūpas, aš gėriau į save jo švelnumą. Eriko ranka paglostė mano plaukus. Aš suleidau savo pirštus į jo paties plaukus ir dar labiau prisitraukiau jo veidą prie savojo. Bijojau to, kad ši akimirka baigsis, bijojau jo netekti, kai vėl prasidės tie klausimai. Jis prabudino mane iš sąstingio ir tam, kad aš galėčiau gyvent, man reikia, kad jis būtų šalia. Visada. Amžinai.
- Vi, tu vedi mane iš proto, - sušnabždėjo tarp bučinių.
- Pasakyk ko aš nežinau, - nusijuokiau jam į lūpas.
Jis linktelėjo ir nusijuokęs vėl įsisiurbė į mano lūpas, apdovanodamas mane savųjų švelnumu. Aš nebegalvojau apie tai, kas manęs laukia ateityje. Dabar aš tenorėjau pasimėgauti tuo, ką man suteikė Erikas.
Aš tenorėjau būti su juo. Pasilikti su juo šiąnakt ir nebegalvoti apie tai, kad kada nors mūsų keliai išsiskirs. Nors ir labai greitai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą