Praėjo kelios savaitės. Nors atrodė, kad ištisi mėnesiai. Laikas slinko beprotiškai lėtai. Diena po dienos, ir visos jos atrodė nykiai vienodos. Per šias savaites iš namų buvau išėjusi tik dėl vienos priežasties - reikėjo eiti pas Igorį, t.y. pas vairavimo mokytoją. Niekaip negaliu savęs priversti apie jį galvoti, kaip apie vairavimo mokytoją, arba Hanos tėvą. Jis kažkoks keistas. Ir dar priekabiautojas! Kiekvieną kartą jam prisilietus, tyčiomis ar ne, bet aš tiesiog nuo jo atšokdavau kaip nuo elektros srovės ir pradėdavau jam aiškinti mandagumo taisykles. Jis eilinį kartą atsiprašęs vėl daro savo! O aš eilinį kartą vėl ateinu pas jį. O kaip galėčiau neiti? Kaip paaiškinčiau Hanai, kuo gi neįtinka man jos tėvas? Nors ištikrųjų koks skirtumas? Kuo greičiau Hana sužinos apie savo lipšnų tėvą, tuo man ir mūsų draugystei bus geriau. Bet ištikrųjų tai tik tušti žodžiai. Tingėjau kelti audras. Tingėjau aiškintis. Tingėjau eiti iš namų, o ką jau kalbėti kas būtų jei apie tai prasitarčiau, Hana ir jos tėvas nė kiek neabejoju sukeltų tikrą uraganą. O šiuo metu man to nereikėjo. Norėjau ramybės. Kiekvieną dieną telefonas rodydavo begales praleistų skambučių ir sms žinučių. Bet nei vienos iš jo. Nei vienos! Turbūt per ilgai bandžiau save įtikinti, kad jis man parašys ar paskambins. Bet juk ar ne to aš norėjau? Juk pati jam liepiau dingti. Ir ne šiaip, o iš mano gyvenimo. Gal kiek per dramatiškai? Bet man jau buvo nuoširdžiai nesvarbu. Jis buvo vertas tokių ir dar blogesnių mano žodžių. Stebiuosi pati savim, per šią savaitę tapau kažkokia viskam abejinga. Be jokių emocijų. Na dar turėjau šiokį tokį keršto norą, kuris blėso su kiekviena diena. Mano kambarys buvo apverstas aukštyn kojomis, maždaug nieko neįprasto. Tingiai pakilau iš lovos ir susiradau cigarečių pakelį. Atidarius jį pamačiau, kad jau visiškai baigiasi mano atsargos. Gulėjo tik pora cigarečių. Kad ir kaip nenoriu teks bent trumpam išlysti į miestą. Įsikandau cigaretę į dantis ir savo šiukšlyne ieškojau žiebtuvėlio. Apieškojau visas lentynas, tašes, rūbų kišenes – nieko! Nu maldauju! Aš tik noriu parūkyt! Vienais apatiniais nusileidau į virtuvę. Vos negavau šoko pamačiusi mamą čia. Greitu judesiu išsitraukiau cigaretę iš burnos ir įsikišau į ranką. Ji net nepamatė manęs, buvo nusisukusi į langą ir žiūrėjo – kažko laukė? Ką jį čia veikia? Ar neturėtų būti darbe?
- Labs, mam? – klausiamai pasisveikinau.
- O, Viktorija, jau atsikėlei, - ji atsisuko ir skenuojamu žvilgsniu nužvelgė mane.
- Kas? – nepatenkinta išskėčiau rankas.
- Nemanai, kad turėtum apsirengti? Žinai, planavau su tavim apie tai kiek vėliau pasikalbėti, bet kadangi jau mane užklupai... – svarstė mama.
- Apie ką? – šįkart mane išties sudomino.
- Mes su tėčiu išvykstam. Gan ilgam, juk žinai, kad mums būtina tvarkyti verslą, dabar mums ne patys geriausi laikai...
- Tai jūs mane paliksit vieną? – ištariau taip lyg tai būtų labai liūdnas dalykas.
- Na, mes žinome, kad tu jau suaugusi ir galėsi savim pasirūpinti, - yes!, - bet ne...
- Ką?! Tai jūs man pasamdysit kokią auklę? – niršau.
- Žinoma, kad ne! Tačiau mes abi žinome, kad tau reikia priežiūros, o kas gali tavim pasirūpinti geriau nei tavo vyresnysis brolis?
- Juk Arnas Anglijoj...
- Taip, bet aš jam jau skambinau, sakė, kad Lietuvoje bus už poros savaičių. Tikiuosi neprisidirbsi per tiek laiko? – jį įtariamai pakėlė antakį.
- Žinoma, kad ne. Sėdėsiu namuose kaip iki šiol. Taigi jūs išvažiuojat... – vis dar stebėjausi, - pala, kur?!
- Į Vokietiją.
Mūsų šaltas pokalbis visai nepriminė mamos ir dukros pokalbio. Jutau...kaltę? Nežinau, bet persilaužti ir meilikauti irgi nenorėjau. Tiesiog reikėjo bent ištarti kokį šiltesnį žodelį. Jau tariausi kažką sakyti, bet vėl susičiaupiau. Tai atrodė kiek sunkiau nei maniau. Rodyti pernelyg šiltus jausmus dabar man visiškai nelipo. Galiausiai greitai pasakiau:
- Pasiilgsiu tavęs...
- Ir mes tavęs, - mama laimingai nusišypsojo.
- Pala, kur tėtis?
- Jis jau ten, - nedrąsiai tarė.
- Jau?! – nustebau, kad jis nė neatsisveikino.
- Na juk žinai kaip jis nemėgsta atsisveikinimų, - mama šyptelėjo, - pinigų palikom, tik leiskit protingai...lyg ir viskas, man jau metas...
Paėmiau vieną iš jos lagaminų ir nunešiau link durų. Netrukus atriedėjo mama su antruoju. Sustojusi prieš mane atsiduso ir apkabino mane. Man tik rodėsi ar iš tiesų ir jai buvo sunku reikšti jausmus?
- Iki, - ji tarė plačiai atidarydama lauko duris.
- Iki, - ir prie mano nosį užsidarė durys.
Ir tada supratau ir pajutau, kad iš tiesų jie mane paliko. Vieną. Kad tik jie žinotų, kaip man šito reikėjo. Kaip senai to troškau! Visą gyvenimą jie šmirinėdavo namuose, o dabar jų nebus kelis mėnesius! Mėnesius! Arnas grįš už poros savaičių, bet jis manęs nekontroliuos.
Nubėgau iki savo kambario kaip įgelta. Užsivilkau trumpą juodą suknelę. Šiuo metu mane traukė juoda spalva. Savo betvarkėje susirandu telefoną, kuriame jau mirgėjo dvigubai daugiau pranešimų: Gruodė, Hana, Dafnė, Tomas, Martynas, Nikas (?!), ir dar keletas nepažįstamų numerių. Greitu judesiu suminkau Dafnės numerį. Kodėl Dafnės? Nežinau, su ja tiesiog lengva būti savimi, be to šiandien norėjau linksmybių, o su ja – jos garantuotos. Po kelių laukimo signalų pasigirsta uždusęs Dafnės balsas:
- Vi?!
- Taip...
- Jau maniau, kad tu mirusi! Kas tau po velnių nutiko? Nemanai, kad būtų bent draugiška nusiųsti žinutę „ačiū aš gyva, nesirūpinkit‘‘?! – ji bėrė žodžius kaip užsivedusi.
- Dafne, ramiau, man viskas ok...
- Gerai, - ji atsikvėpė, - tai kas nutiko?
- Gal geriau pasakysiu taip: šiandien pas mane tūsas!
- Aa, ok, aš tai aš, bet nemanau, kad kiti norės tūsintis su tavo tėvais, - ji nusijuokė.
- Tas ir yra! Jų nėra! – rėkiau į ragelį.
- Na, ok, parai? – vėl nusijuokė.
- Mėnesiams!
- Ok, daugiau nieko nesakyk! Būsiu pas tave max už penkiolikos minučių! – jutau jos nepaprastą jėgų antplūdį, kurio šiuo metu man labai reikėjo.
- Laukiu! – sušukau ir padėjau ragelį.
Visi namai buvo tvarkingi išskyrus mano kambarį. Eisiu lengviausiu keliu – užrakinsiu jį. Nežadu tvarkytis. Be to man gerai kaip yra dabar, nes jei pradėčiau tvarkytis tai neberasčiau pusės daiktų. Pasiimiau svarbiausius savo daiktus ir užrakinau duris. Pasigirdo durų skambutis, nulekiau atidaryti ir prieš savo akis išvydau iš smalsumo spirgančią Dafnę.
- O tu greita, - pagyriau ir rankų mostais parodžiau, kad užeitų į vidų.
- Vi! Turėčiau tau nutarkuot subinę! – rimtai pareiškė, o aš pradėjau juoktis.
- Aš rimtai! Praėjo trys savaitės, o iš tavęs jokios žinios, nei per telefoną, nei per skype! Kur tu buvai įlindus?! Mes jau tikrai manėm, kad tu kokiam griovy guli!
- Tai buvo trys savaitės? – susimąsčiau.
- Vika, nenervuok, klok viską! – ji sparčiai kulniavo virtuvės link.
- Gal turi pridegt? – rankoje laikiau tą pačią cigaretę.
Ji atsisėdo ir ištiesė savo ranką mestelėdama man žiebtuvėlį. Užsidegiau ir įtraukiau pirmą dūmą. Pajutau kaip mano kūnu nubėga malonūs šiurpuliukai, plaučiai prisipildo gardaus dūmo ir mano psichozė vienu laipsniu sumažėjo. Rūkymas man savotiškai gražus įprotis. Mačiau, jog Dafnė nerimsta, ji pradėjo trepsenti koja.
Praėjo lygiai viena valanda ir penkiolika minučių, kol viską jai papasakojau. Su visom smulkmenom, kurių ji pageidavo. Savaime suprantama neapsiejom be ašarų, bet Dafnė mane suprato. Kaip tikros tvirtos panos surūkėm po paskutinį dūmą ir galiausiai tarė:
- Gerai, nesuskystėkim, - pro juoką nusivalė ašaras, - tau būtina pasitūsint, maže.
- Taip ir ne kitaip! Bet noriu gero tūso...
- O, šitą aš prižadu, - ji prisidėjo ranką prie krūtinės ir mirktelėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą