- Mama? - nustebau.
Stovėjau gal minutę prieš ją spėliodama ar ji gyva ar tik miega. Išsigandusi laukiau bent kokio judesio, bet veltui. Priėjus arčiau užuodžiau stiprų alkoholio tvaiką. Staiga išgirdau kaip giliai ji įkvėpė - šiek tiek aprimau.
- Mam, einam į vidų, - beviltiškai bandžiau ją pakelti.
Pirmą kartą gyvenime matau ją tokią. Tai buvo taip siaubinga. Pasimetusi prastovėjau gal penkias minutes, kol nusprendžiau nutempti ją į vidų. Imdama ją už liemens tempiau link durų. Jaučiausi lyg tempčiau akmenų maišą. Ji visiškai ramiai šnopavo man į petį. Patekus į vidų, net neužrakinau durų, tegul vagia ką nori… Tįsdama ją per laiptus, buvau pilnai įsitikinusi, kad nuo jų nusivartysim, laimei mano įsitikinimai buvo neteisingi. Pagaliau patekau į tėvų miegamąjį. Paguldžiau ją ir vis dar sutrikusi stebėjau, kaip ji alsuoja. Buvau pikta, nustebusi, išsigandusi… Išvis, kaip ji drįsta taip daryt, prisigeria po to sėdi ant laiptų, kad visi kaimynai matytų. O po to aišku visi kalbėtų. Nekenčiu mūsų gatvės, čia tiesiogine to žodžio prasme buvo paskalų gatvė. Visiškai sugadinta nuotaika išėjau į savo kambarį miegoti.
Rytas buvo toks pat bjaurus, kaip ir mano nuotaika. Aišku, jei tai galima būtų pavadinti rytu, jau buvo gerokai įsibėgėjusi diena. Atsikėliau skaudančia galva ir persimiegojusi. Lipdama iš lovos pasigirdo telefono kritimo garsas, kuris net nupurtė. Sudėliojus visas jo detales į savo vietas įjungiau jį. Telefone mirksėjo 33 praleisti skambučiai ir 25 žinutės. Jau atidarius pirmąją SMS supratau nuo ko ir visos kitos. Įstengiau nusišypsoti, gal jau gana jį kankinti, pagalvojau. Parašiau į jo visas žinutes atsakančią vieną SMS:
Ir aš tave myliu.
Apsirengus trumpą suknelę nupėdinau žemyn. Virtuvė kvepėjo alkoholiu - šaunumėlis. Mamą aptikau svetainėje, išsidrėbusią ant fotelio, o rankoje laikančią alaus skardinę. Pagirias malšinam alumi, artėjam prie alkoholizmo mamyt. Nežinau kur dingo mano jautrumas, bet manau čia jo nereikia. Gerdama vandenį vos neužspringau prisiminus, kad šiandien turiu susitikti su Igoriu. Ne, geriau su vairavimo mokytoju. Nepatinka man apie jį galvot, kaip apie draugą. Tegul priima tai. Kaip visuomet pavalgyti nespėju. Pasikvepinu ir išeinu iš namų.
Tenka eilinį kartą dardėti su autobusu ir kartkartėmis kęsti nenuilstančius bobučių žvilgsnius. Autobuse karšta kaip šiltnamyje, bet mano laimei privažiuoju vairavimo mokyklą greičiau nei tikėjausi. Teks kokius porą mėnesių pasikankinti teorijoje. Ak, ir kaip man „pasisekė”, teoriją man dėstys irgi Hanos tėvas. Susirandu kabinetą, kuriame turėtų viskas prasidėti.
- Labas, Viktorija, - už nugaros pasigirsta Hanos tėvo balsas.
- Sveiki, - mandagiai nusišypsau. Jis atidaro man duris ir įeiname į tuščią patalpą. Žvilgsniu parodo, jog atsisėsčiau ir atneša kažkokį lapą atsistodamas prie manęs:
- Štai čia parašyk savo vardą, pavardę ir kitus duomenis, kurių prašo…- lyg netyčia švelniai padeda ranką ant mano peties.
- Mhm, - pradėjus man rašyti, jis atsisėdo šalia manęs. Jaučiausi kiek įsitempusi dėl jo tokio lipšnumo.
- Gerai, o dabar kitoje pusėje, - liesdamas mano ranką apvertė lapą. Kas čia per manieros? Gal jis pagaliau nustos liesti mane? Bet kurgi, jis dar labiau įsidrąsino - perbraukė savo delnu per mano šlaunį. Šįkart nesusilaikiau ir atšliejau nuo jo lyg būtų mane nutrenkęs.
- Gal jau baigsit? - nesusilaikiau.
- Atsiprašau? - vaidino nesupratusį.
- Kabinėtis prie manęs. - griežtai pasakiau.
- Nieks čia prie nieko nesikabinėja, - jis kuo ramiausiai atsakė.
- O man atrodo kitaip, - padėjau užpildytą lapą ant jo stalo ir jau ketinau išeiti iš kabineto.
- Gal susitarkime dėl kito vizito? Poryt tokiu pat laiku tinka? - jis stengėsi išlikti mandagus.
- Gerai, - ir išėjau pro duris. Kas gali būti blogiau kaip prie tavęs kabinėjasi tavo draugės tėvas? Spėju kitąkart bus dar blogiau. Turbūt tai buvo pats trumpiausias vizitas jo dienotvarkėje. Ko jis tikėjosi? Jog neprieštarausiu? Reikia pasikeisti vairavimo instruktorių, bet kaip aš pasiaiškinsiu Hanai, kodėl jos tėvas netinka man? Ir kodėl aš visada įkliūnu į tokias nesąmones. Išėjus iš pastato prie manęs netikėtai pripuola Hana:
- Sveika, kaip sekės? - entuziastingai paklausė ji.
- Puikiai, - melavau.
- Tai gerai, reikia pavežti?
- Jo, būtų gerai, - tikrai tingėjau važiuoti autobusu, kad ir kaip dabar būtų nemalonu sėdėti su Hana automobilyje. Įsėdusio į jos automobilį, Hana į mane įdėmiai žiūrėjo.
- Kas? - paklausiau.
- Tu kažkokia keista, - nusijuokė.
- Kur važiuojam? - pakeičiau temą.
- Gal varom pas mano pusbrolį, girdėjau pas jį plotas..?
- Aš jo nepažįstu.
- Susipažinsit, - nusišypsojo.
- Ok, - sutikau, tikrai nenorėjau būti namuose. Bevažiuodamos surūkėm po cigaretę.
- Vi, tu nors kiek valgai? - susirūpinusi nužvelgė mane.
- Taip, - nusijuokiau.
- Tu tokia kūda…
- Ne tau kalbėt, - pertraukus nusijuokiau. Hana Prancūzijoje kurį laiką dirbo modeliu ir tikrai ne jai kalbėt apie kūno linijas. Vėl kurį laiką tylėjome, kol galiausiai privažiavome jos pusbrolio namą.
- Gražu, - nesusilaikiau.
- Mūsų giminės turtuolis, - nusijuokė.
Vos tik išlipus iš automobilio prie mūsų pribėgo žavus blondinas.
- Sveikute, malonu, kad atvažiavai, - kreipėsi į Haną, nužvelgdamas mane.
- Sveikas, leisk supažindinti, Vi čia Benas, Benai čia Vi..
- Sveika, - nusišypsojo.
- Labas, - atsakiau tuo pačiu.
Hana su Benu trumpam atsiprašydami mane palieka, o aš įeinu į vidų. Apsidairau po kambarį ir pamatau keletą pažįstamų besišypsančių veidų, jau ruošiuosi eiti pasišnekučiuoti, bet netikėtai pajuntu kaip iš už nugaros mane apglėbia šiltos rankos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą